Nemunas, plūdinė ir senos dambos. Kaip jaukinti, kuo žvejoti

Kita vertus, tai, ką rašysiu toliau, nebūtinai liečia tik šias žūklavietes. Atvėsęs vanduo padaro savas korekcijas žuvų gaudyme pradedant masalais, jaukinimu, baigiant žūklės taktika ir technika. Visgi tekantis vanduo ir lieka tekančiu vandeniu, tad kas tinka Nemunui, manau, kad daug kuo tiks ir kitoms upėms.

Straipsnis yra labiau orientuotas į pradedančiuosius meškeriotojus, todėl nenustebkite dėl rašymo stiliaus. Taip sakau dėl to, kad rašinio mintys galbūt kai kam pasirodys seniai žinomos tiesos. Betgi ne visi skaitantys žuvauja dvidešimt ar daugiau metų...

Rudeninio jauko ypatumai

Vasarą norėdami privilioti didesnių žuvų – riebių kuojų ar karšių, šapalų, jauką daromės rupesnį, nes jį dedame daugiau stambesnių sudėtinių dalių: kukurūzų, žirnių, perlinių kruopų ir panašiai. Kad visa tai nebūtų pabira, galėtume stambesnes daleles, pasak žvejų sportininkų, „surišti“, po to formuoti rutulius, į prievilą maišomi džiūvėsiai, manų kruopų ir miltų mišinys, ir (ar) pirktinis smulkus jaukas.

Siūlyčiau rinktis Sensas, Boland jaukus – kokybiški ir nebrangūs, gaminti žinomų firmų ir tikrai nebus „perlaikyti“ žūklės prekių parduotuvėse. Turiu omenyje, kad juos meškeriotojai greitai išperka, o net ir geriausias prievilas ilgainiui sensta ir nebetenka savo buvusio kvapo, skonio. Normalu, nes tai juk yra maisto produktas.

Tos jungiamosios arba rišamosios medžiagos suteikia pagamintam jaukui papildomą kvapą, skonį, smulkias daleles tėkmė nuneša pasroviui – žuvys ima ieškoti iš kurios vietos jos atplaukia. Suradusios jaukinimo plotelį, žvynuotosios susirenka paėsti stambesnių sudėtinių prievilo dalių.

Šioje zonoje stengiuosi prilaikyti ir masalą. Juo gali būti bet kas esantis jauke – tie patys žirniai, kukurūzai, grūdai, kruopos. Arba ant kabliuko neriu sliekus, musės lervas. Nesvarbu, jog tą dieną žuvys geriau kimba ant slieko, jų skrandžiuose vis tiek randu prievilo. Nors nebūtinai skrandžiuose – pasitaiko, kad nuimant žuvį nuo kabliuko, ji tarsi mažas vaikas „atpila“, ką buvo neseniai prarijusi.

Šiltuoju metų laiku galima į vandenį berti tik įvairių stambių dalelių mišinį, vien tik kviečių grūdus, kruopas ar žirnius. Taip daro dauguma vyresnio amžiaus žvejų, kurie paprastai yra konservatyvesni ir žūklaviečių pasirinkime.

Visgi aš laikausi nuomonės, kad toks jaukinimas labiau pasiteisina meškeriojant kiekvieną dieną arba bent jau dažniau nei tai darau aš. Einant žuvauti kelias dienas iš eilės, trečią ar ketvirtą žūklę jau galima naudoti tik stambių sudedamųjų dalių prievilą, bet pirmosiomis dienomis smulkios jauko dalelės greičiau pritraukia žuvis į žūklavietę.

Tiesa, tada yra šiokia tokia rizika, kad kartu atplauks ir įvairi smulkmė, ypač greitai į tai sureaguoja aukšlės. Bet viliojant stambesniu masalu žuvis dugne, nuo nepageidaujamo laimikio galima apsisaugoti. Štai tokios jaukinimo strategijos aš laikausi vasarą.

Rudenį, kol dar vanduo yra šiltas, galioja vasaros jaukinimo dėsniai. Bet kuomet upėje temperatūra krenta žemiau 12 °C, žuvų medžiagų apykaita ima lėtėti ir toks sotus jaukas joms nebetinka. Kita vertus, žvynuotosios šitokio prievilo dažniausiai ir nebenori, nes jos daugiau domisi gyvūninės kilmės maistu.

Dabar dažniausiai verta žuvis jaukinti tik vien iš smulkių sudedamųjų dalių sudarytu prievilu. Nesvarbu, kad jis yra tik augalinės kilmės – taikiosios žvynuotosios savo raciono kardinaliai nepakeičia, paprasčiausiai tokios kilmės maisto jos vartoja daug mažiau. Faktas, kad kai kurios rūšys jo beveik visiškai atsisako ir tokiu metų laiku vargiai ar bus įmanoma kukurūzu suvilioti žiobrį arba perline kruopa strepetį, kas vasarą retsykiais pasitaiko.

Bet smulkios kvapios džiūvėsių ar pirktinio jauko dalelės nelieka nepastebėtos karšių, kuojų, plakių, vis dar galbūt aktyvių karosų. Šios žuvys netgi vasarą plaukioja vidutinio stiprumo srovėje, vėliau palieka ir tokią – laikosi silpnesnėje srovėje prie dugno, kur vandens srauto stiprumas menkesnis.

Žuvis stambi, bet smulkus masalas

Yra vandens telkinių, kuriuose žvejai labai rezultatyviai gaudo kuojas ar karšius kruopomis bei tešla netgi žiemą. Tačiau tai jau konkrečių vandens telkinių specifika, turiu omenyje kai kuriuos tvenkinius ir Nevėžį.

Dalinai tokį žvynuotųjų pasirinkimą įtakoja ir žvejai, kurie metų metais į telkinius beria augalinį jauką ir atvėsus vandeniui, taip įpratina ir vietines žuvis. Galbūt kitur jos net vėlų rudenį bei žiemą suvartoja daugiau augalinės kilmės maisto, nes tai lemia to telkinio mitybinė bazė. Bet kokiu atveju karpinių rūšių taikiosios žuvys įpranta jaukinamos tam tikros rūšies jauku, jo skonį ir kvapą įsimena ilgam.

Suprantama, kad kelios saujos uodo trūklio arba musės lervų jauką rudenį padaro itin patrauklų. Nors, tiesą sakant, ne tik rudenį, žiemą ar pavasario pradžioje, kas labai dažnai akcentuojama – faktiškai visais metų laikais. Tačiau dažnai žvejojant ne visi meškeriotojai gali leisti sau tokią prabangą.

Jei nežuvaujate tuose specifiniuose vandens telkiniuose, o kuojų arba karšių vis dar norite pasigauti Nemune ar Neryje, ant kabliuko teks mauti sliekus, uodų trūklių lervas. Musių lervas šaltame vandenyje žuvys ne visur, ne visada vertina, nors pasitaiko dienų, kuomet kuojos užsimano būtent šito masalo.

Musių lervos yra tinkamesnės daryti kombinuotą masalą, kada ant kabliuko maunama viena lerva ir 3–5 trūkliukai. Ypač tokį kąsnį vertina plakiai, žiobriai, kartais – stambios kuojos. Visgi pastarąsias, kuomet vanduo smarkiau atvės, siūlyčiau vilioti vien trūklių lervomis.

Kuo vanduo yra šaltesnis, tuo mažiau lervų mauname ant kabliuko. Galiausiai kuojos tenori tik vieno trūkliuko, kurį tenka nerti ant itin mažo kabliuko. Nepaisant smulkaus masalo užkimba tikrai stambių tos rūšies žuvų.

Beje, tuomet tenka valą nuploninti iki minimumo, o pavadėlį rišti 0,08–0,10 mm storio, naudoti iki 1,5 g plūdę. Jei ruduo nėra labai šiltas, tik tokiu būdu lapkritį arba spalį galima suvilioti kuoją.

Šiltesniame vandenyje tokį masalą, juolab naudojant lengvą sistemėlę, kaipmat atakuotų besotės aukšlės ar gružliai, bet dabar tokių atvejų pasitaiko gerokai rečiau. Netgi sliekai, kuriuos geriausia siūlyti karšiui arba karosui, šiuo metų laiku gerokai „susmulkėjo“, jei lygintume su rudens pradžia.

Kadangi pas mus žūklės prekių parduotuvėse praktiškai visur galima gauti lenkiškų sliekų, palyginsiu jų numeraciją. Jei dar rugsėjo pradžioje stambiems karšiams geriausiai būdavo siūlyti kelis Nr. 3 arba vieną Nr. 4 slieką, tai vėlų rudenį apsiriboju vos vienu vieninteliu Nr. 2 slieku, kurį užneriu ant nedidelio plonavielio kabliuko.

Svarbi smulkmena – palieku ilgesnį galą, kad kirminas raitytųsi ant kabliuko. Jei sliekas dėl kokių nors priežasčių nugeibsta, būtinai jį pakeičiu, nes šiuo metu masalas turėtų atrodyti kuo šviežesnis. Tiesa, dabar įkyrias aukšles pakeičia ne mažiau įžūlūs pūgžliai, kartais smulkūs ešeriukai, bet taip būna ne visur.

Karšiai taip pat gali susigundyti uodo trūklio lervomis arba jų kombinacija su musės lerva. Reikėtų dar kartą atkreipti dėmesį, kad kalbu apie gaudymą palaidyne meškere tam tikroje Nemuno vietoje, apie ją plačiai juk kalbėjau prieš tai rašytame straipsnyje. Čia karšius, dideles kuojas dauguma žvejų gaudo iki užšąlant vandeniui dažniausiai dugninėmis. Ir masalui naudoja stambius sliekus – vadinamuosius juodagalvius arba naktinius, blogiausiu atveju imami patys didžiausi lenkiški.

Nors jau kažkiek minėjau, bet dabar konkrečiau pasakysiu apie žūklės vietas. Gylis, kuriame verta ieškoti žuvų spalio ir lapkričio mėnesiais gaudant plūdine upėje, turėtų viršyti vidutinį tos upės arba bent jau ilgesnio tos upės ruožo gylį.

Nemune į tokius dalykus praktiškai neatsižvelgiama, šioje upėje tinkamiausios žūklavietės, kur yra 1,8–2,0 m gelmė. Dar gilesnės vietos būna vagoje arba kokioje nors duobėje, kur žuvys žiemoja. Bet, kaip žinia, ten susikoncentravusios retai kada maitinasi, jos užkąsti atplaukia ant vagos ar duobės šlaitų.

Srovė žūklės vietoje turėtų būti silpnesnė nei vidutinė, retesniais atvejais žuvys kimba ir stipresnėje. Tačiau bet kokiu atveju tėkmė turėtų tekėti neišsklaidytu srautu, vienodai, monotoniškai.

Dugnas – žvyro ar molio, arba jų mišinys, geriau truputį dumblėtas nei smėlėtas. Kitaip nei vasarą, didesnių gylio pakitimų neieškokite, ruožas, kuriame bandysite žuvauti, tebūna beveik lygus, tik su nedideliu nuolydžiu ar pakilimu.

Romualdas Žilinskas