Masalas, kai žuvys visai nekimba...
Tikrai ne visi mūsų šalies meškeriotojai žvejoja žiemą. Taigi laisvo laiko tokiu metų laiku turi pakankamai. Net jei ir žuvauja, antroje žiemos pusėje ne vienas žvejys ima galvoti apie atviro vandens sezoną, po truputį tam ruošia įrangą.
Kadangi straipsnis skirtas spiningautojams, o konkrečiai UL stiliaus mėgėjams, veikiausiai pastarieji jau žvalgosi po žūklės prekių parduotuves ir ieško naujų spiningų, ričių ir be abejo masalų. Nauji viliokliai visada atveria naujas perspektyvas, taip yra bent jau teoriškai. Bet nebūtina jų pirkti, galima pasidaryti ir pačiam.
Tarkim, mikroturbinėlių, kurių nė su žiburiu nerasi jokioje mūsų žūklės parduotuvėje, vargu ar aptiksi atsisiųsti internete. Kita vertus, savomis rankomis padarytas vilioklis bus mielesnis, sakyčiau, netgi kibesnis, kadangi tokia yra žvejo prigimtis – jei tiki siūlomu žuvims masalu, juo visada daugiau pagauna. O kaip netikėti, kuomet jį sumeistravai pats...
Mokiausi iš savų klaidų
Mikroturbinėlės – įdomus masalas. Tiek savo savybėmis, tiek ir gebėjimu sudominti bet kokią žuvį. Šiuos vilioklius pirmąsyk pasigaminau ir išbandžiau daugiau nei prieš dvylika metų. Beje, turiu seną jų nuotrauką, iš kurios galite spręsti, kad sakau tiesą.
Nuo to laiko praėjo nemažai žūklių, kurios pakoregavo tiek mikroturbinėlių išvaizdą, tiek ir jų pravedimą. Nenuostabu – juk spiningavimas tobulėja tiesiog akyse, o ir aš stengiuosi neatsilikti. Tačiau apie viską nuo pradžių...
Kadaise turbinėlėmis susidomėjau prisiskaitęs užsienietiškų žvejybinių žurnalų. Netrukus pirmieji mano „šedevrai“ jau lėkė vandenin. Deja, žuvys į jas visiškai nekreipė dėmesio – pasitvirtino tuo metu gajus mitas, kad neva, užsienio naujovės yra nieko vertos.
Vėliau visgi supratau, jog klydau aš pats, kadangi mano siūlomų turbinėlių gabaritai paprasčiausiai buvo per dideli. Bet darbas nenuėjo veltui – įgijau bent jau pradinių įgūdžių gamintis tokius masalus.
Sekantį atviro vandens sezoną jau buvau paruošęs iki 3 cm ilgio turbinėlių. Žuvys pastangas įvertino teigiamai: pagavau nedidelių šapalų, salačių ir aukšlių. Visgi kibimo intensyvumas nebuvo labai dažnas, tikėjausi geresnių rezultatų.
Rimtai susidomėjus ultralight klasės spiningavimu, šį vilioklį prisiminiau dar kartą. Reikėjo savo arsenale turėti kažką labai mažo ir kibaus. Juk būna dienų lyg tyčia – žuvų aplinkui daug, tačiau jos vilioklius tik baksnoja, varydamos tave į neviltį.
Paklausęs kolegų patarimų, paieškojęs atitinkamų žinių internetinėje erdvėje, nusprendžiau, jog kai kurių detalių teks įsigyti žūklės parduotuvėje muselininkų skyriuje. Čia galima rasti praktiško visko, ko reikia sėkmingam turbinėlių gaminimui.
Gamindamas dar mažesnius tokio tipo masalus, pakankamai daug eksperimentavau su medžiagomis, o juos pasidaręs – su pravedimo būdais ir spalvomis. Taip susikaupė patirtis, kuria ir norėčiau pasidalinti.
Prieš pradedant kalbą apie gaminimo technologiją, noriu patarti apsišarvuoti kantrybe ir kruopštumu, kadangi tik teisingai padarytas masalas dirbs taip, kaip reikia ir, žinoma, vilios žvynuotąsias. Ne kartą esu matęs masalų, kurie surinkti paskubomis, kai kurias detales pakeitus netinkamomis medžiagomis. Nenuostabu, kad tokie viliokliai neatskleidžia savo gerųjų savybių ir žuvų atakuojami žymiai rečiau.
Kaip pasigaminti mikroturbinėlę
Ko gero, vienas iš svarbiausių mikroturbinėlės akcentų – mažytis propeleris, vandenyje besisukantis nuo menkiausio traukimo. Čia galimi du variantai: arba įsigyti pramoniniu būdu pagamintų propelerių, arba pasidaryti pačiam. Pirmuoju atveju teks apsilankyti muselinei žūklei skirtame žvejybinių prekių parduotuvės skyriuje. Svarbu tik pirkti pačius mažiausius „malūnėlius“ (apie 1 cm ilgio).
Antras variantas suteikia kur kas didesnes galimybes. Mums tereikia susirasti kuo plonesnės skardos. Tam tiks net metaliniai dangteliai ar įvairios skardinės.
Turėdamas medžiagos, iš kurios bus daromi šie masalai, visų pirma skardoje išgręžiu mažas skylutes. Tik tuomet nupiešiu būsimą propelerio formą ir ją iškerpu. Svarbu, kaip jau minėjau, stengtis viską daryti preciziškai.
Keletas judesių dilde ar švitriniu popieriumi ir mes jau turime pačią svarbiausią vilioklio dalį. Tereikia abi sparnelių puses šiek tiek palenkti į priešingas puses.
Dabar jau galima konstruoti visą masalą. Kaune pravažiavau didžiąją dalį žūklės reikmenų parduotuvių, tačiau tik vienoje radau mano viliokliams tinkamų trišakių kabliukų. Esmė, jog norint ne tik pajusti stuktelėjimus ranka, bet ir ištraukti pačias įvairiausias žuvis, reikia itin smulkių trišakių. Kol tokių neturėjau, bandydavau tvirtinti mažus vienšakius, tačiau pakirtimo rezultatai buvo ženkliai prastesni.
Optimalus kabliuko dydis priklauso ir nuo bandomos sugauti žuvies rūšies. Tarkim, aukšlėms, strepečiams prireiks kone „mikroskopinių“ kabliukų, o štai šapalams, ešeriams, didesnėms raudėms tiks ir įprastas daugelyje parduotuvių randamas nedidelis trišakis kabliukas.
Mikroturbinėlė montuojama ant plonytės, nerūdijančios ir kiek spyruokliuojančios vielos. Šiam tikslui galima pritaikyti ir gitaros stygą. Atsikerpame reikiamą ilgį vielos, suformuojame kilpelę kabliukui ir įveriame kabliuką.
Sekantis kūrybinis etapas – masalo kūnelio gaminimas. Tam, mano supratimu, vienas iš geriausių variantų yra volframiniai šrateliai. Paprastai jie naudojami sunkinti nimfas ir savo forma bei spalvine gama patenkins net patį išradingiausią smulkių masalų kūrėją. Tiesa, volframinių šratelių kaina gal kiek didoka, bet verta kiekvieno cento.
Yra ir paprastų, metalinių šratelių. Jie ne tokie jau prasti. Tiesiog turi mažesnę masę, kas atsiliepia užmetimo nuotoliui.
Norėdamas paįvairinti mikroturbinėlių išvaizdą, bižuterijos parduotuvėse nusiperku ir turinčių kiaurymes smulkių keraminių rutuliukų. Jie dažniausiai parsiduoda pakuotėmis, yra pigūs, o kiekis daugiau nei įspūdingas. Veriant įvairias šratelių ir karoliukų kombinacijas, galima pridaryti pačių įvairiausių kūnelių variantų.
Visgi persistengti neverta. Juk gamindami šį miniatiūrinį masalą siekiame kuo mažesnio jo dydžio ir kuo didesnės masės. Patys universaliausi iš mano bandytų – turintys vieną stambų (žodis „stambus“, šiuo atveju sąlyginis) ir vieną smulkų šratelius.
Visa esmė, kad užmetus mikroturbinėlę, jos kūnelis, stačiai grimzdamas gilyn, priverčia suktis ir propelerį. Todėl mikroturbinėlė nepailsta dirbti tiek traukiant, tiek pauzės metu.
Skeptiškai žiūriu į kabliuko puošimą plunksnomis. Visų pirma atsiranda didesnis pasipriešinimas oro srautui, todėl sumažėja vilioklio užmetimo nuotolis. Antra – mikroturbinėlė pati būdama itin maža, žuviai turi atrodyti kaip vienas kąsnis.
Kontrastingos detalės nepageidautinos. Esu išbandęs ir tokias mikroturbinėles. Bet tuomet žuvys tik baksnoja šiuos masalus, godžiau griebti nesiryžta.
Susimeistravus keliolika vilioklių verta dar prieš žūklę juos išbandyti vonioje. Kartais propeleriui prireikia koreguoti palenkimo kampą, kad vilioklis, vos pasiekęs vandenį, pradėtų nepaliaujamai suktis.
Žuvauti mikroturbinėlėmis, savaime suprantama, reikalingas itin liaunas, jautrus spiningas, plonas 0,10–0,12 mm monofilamentinis valas ir miniatiūriniai suktukai, kurie tvirtinami 15–20 cm atstumu nuo vilioklio. Deja, niekur nedingsi – norite jūs to ar ne, bet šie masalai linkę daugiau ar mažiau susukti valą.
Nors už lango dar žiema, bet pakalbėkime apie žūklę mikroturbinėlėmis.
Žūklės taktika ir technika
Paprastai šiais masalais pradedu žuvauti gegužės mėnesį. Tuomet rimčiau sušilęs vanduo priverčia žvynuotąsias pakilti į aukštesnius vandens sluoksnius. Paprastai pirmieji laimikiai būna aukšlės. Taip, taip aukšlės, tačiau kokios! Užtikus tinkamą vietą jų galima ištraukti neįtikėtiną kiekį.
Suradęs, mano manymu, perspektyvią žūklavietę, metu mikroturbinėlę į besisūkuriuojantį vandenį. Darau poros sekundžių pauzę (gija tuo metu privalo būti įtempta!), švelniai trūkteliu spiningu, susuku dalį valo... Nieko sudėtingo, toks ciklas kartojamas, kol vilioklis atsiduria krante. Vedimo metu turbinėlė trumpam nugrimzta gilyn ir vėl šokteli aukštyn. Tai aukšlėms itin patinka.
Pasitaiko atvejų, kuomet ranka jauti žuvų baksnojimą, bet pakirsti negali. Tikėtina, jog tai pačių mažiausių aukšlių darbas. Tokiu atveju toje vietoje užsibūti neverta, juk kažkur netoliese privalo plaukioti ir stambesnės šios rūšies žuvys. Tiesa, pavasarį, kol vanduo yra drumstas, geriausios sidabro spalvos mikroturbinėlės.
Būna žūklių, ypač šiltais vakarais, kada aukšlės maitinasi pačiame vandens paviršiuje. Kibimų sulauki, bet ne tiek daug, kiek tikiesi. Tada verta turbinėlę traukti spartesniu tempu, monotoniškai: devyniais iš dešimties atvejų atakų ženkliai padaugės.
Dar vienas patarimas – eidami „aukšliauti“, su savimi pasiimkite ir pora nedidukių vartiklių, nes, kur plaukioja aukšlės, ten tuojau pat prisistato ir salačiai. Gal ir ne itin stambūs egzemplioriai, tačiau puikiai baidantys mūsų gaudomas žuveles. Pagautas ir paleistas bedantis plėšikas bent kuriam laikui nustos uodega plakti vandens paviršių...
Vidurvasarį, nusekus net didžiosioms mūsų upėms, nelengva suvilioti didesnius plėšrūnus. Todėl, jeigu diena yra ne itin sėkminga, o karštis priverčia virti savo sultyse, išsigelbėjimu gali tapti mano siūlomas masalas.
Tokiu laikotarpiu jau spiningaujama stipresnės srovės zonoje, čia niekuomet negali pasakyti kokia žuvis paklius ant kabliuko. Tai gali būti ir strepečiai, ir ūgtelėję šapalai, ir kuojos ar tos pačios aukšlės. Atsižvelgdamas į pakankamai skaidrų vandenį, stengiuosi gaudyti vario spalvos arba „auksinėmis“ mikroturbinėlėmis. Svarbu tik nuolatos valyti jų propelerius, kad viliokliai tviskėtų.
Kalbant apie traukimo techniką, paprastai vadovaujuosi klasikine schema: masalas metamas kito kranto link ir traukiamas taip, kad sugrįžtų puslankiu. Retsykiais ne pro šalį ir keletas lengvų trūktelėjimų spiningo viršūnėle.
Bandymai vilioklį vesti pasroviui man lauktų rezultatų nedavė. Žuvis kibo, bet kur kas prasčiau.
Stovinčiame vandenyje iš mus dominančių objektų galėtų būti raudės. Be abejo ir ešeriai retsykiais paįvairina krepšelio turinį, tačiau jiems, manau, yra kur kas efektyvesnių masalų. Raudės prisilaiko vandenžolių karalijos, todėl į tokias vieteles pirmiausiai ir plaukiu valtimi. Nors aplink – tik 1,0–1,5 m gylio, bet per poliarizuotus akinius matau plaukiojančių žuvų siluetus. Jei jos netoli, puikiai tinka turbinėlė su metaliniais karoliukais.
Gaudymas tuomet primena salačių žūklę pjautinėmis blizgėmis: metimas, po kurio iškart seka greitas, monotoniškas vilioklio traukimas. Raudė, jei tik bus alkana ir agresyvi, mikroturbinėlę pasivys ir sugriebs be jokių ceremonijų.
Tolimiems metimams geriausiai, suprantama, naudoti vilioklius su švininiu kūneliu. Traukimas šiuo atveju privalo būti dar spartesnis, priverčiantis vandens paviršių raibuliuoti.
Mikroturbinėlės bus geras masalas žūklauti ir nedideliuose šaltavandeniuose upeliuose. Kokios ten žuvys gaudomos, turbūt aiškinti nereikia. Veikiausiai kai kurias jų matėte nuotraukose...
Nerijus Rimkūnas
