Kodėl šapalai plauko vandens paviršiuje
Šapalai yra vienos iš nedaugelio mūsų žuvų, kurios gali visai neblogai kibti netgi per pačius karščius. Plačiaburniai vasarą paprastai plauko ties rėvomis, greitoje tėkmėje, tad čia pakanka deguonies, vanduo vėsesnis ir šių žvynuotųjų aktyvumas net ir vidudienį plieskiant saulei gali būti visai nemenkas – jos maitinsis. Vasarą labai didelę šapalų maisto dalį sudaro įvairūs vabzdžiai, todėl mėgėjai pasėdėti paupyje su dugninėmis arba įpratę gaudyti šapalus plūdine meškere nuo dugno, dažnai namo pėdina tuščiomis. Nepadeda nei jaukinimas, nei šių žuvų mėgstami augalinės kilmės masalai: konservuoti kukurūzai, šutinti žirniai, kviečiai, perlinės kruopos, įvairios tešlos ir panašiai.
Vieną nekibos priežastį pasakiau – nors ir paradoksalu, tačiau karštymečiu šapalai labiau linkę ėsti gyvūninės kilmės maistą, kurio prisigaudo nuo vandens paviršiaus, t. y. skraidančių, šokinėjančių, ropojančių ir kitaip judančių vabzdžių, kurių dabar – apstu ir jie neretai patenka į vandenį.
Paminėjau jau ir antrąją priežastį – šios žuvys, netyčia į upę ar upelį pakliuvusius, ne tos stichijos gyventojus lengvai pasigauna, tad ir laikosi ties vandens paviršiumi, o meškeriotojai jų atkakliai ieško netoli dugno.
Galima būtų pagalvoti, kad tik sausu ir karštu oru šapalai gaudo vabzdžius. Logika yra maždaug tokia – dabar (ypač vakarais) virš vandens sukasi pulkai mašalų, uodų, skraido laumžirgiai ir įvairūs drugiai, kurie neatsargiai skrisdami įkrenta į vandenį. Viena vertus, taip ir yra, tačiau užėjus smarkiai liūčiai lietaus čiurkšlės nuplauna pasislėpusius nuo audros priekrantės nendrynuose, švendrynuose ar kitose žolėse minėtus skrajūnus, patenka į upę ir neskraidančių vabalų, sraigių, netgi sliekų. Beje, staiga prieš liūtį pakilęs vėjas irgi nubloškia į vandenį netgi gerus „vabzdžius-pilotus“ ir jie tampa lengvu žuvų grobiu.
O kaip jūs galvojate, kur dažniausiai šapalai tyko skraidančių arba įkritusių (krentančių) į vandenį vabzdžių? Yra net kelios vietos.
Viena jų – sraunios ir seklios rėvos, kur šapalai grupuojasi ir, pasinaudoję tėkmės nevienalytiškumu, susiranda tokį plotą, pro kurią srovė plukdo daugiausiai įvairių nešmenų, faktas, kad ir įkritusių visokiausių vabalų. Šiuo atveju šapalai gali būti gana toli nuo kranto, esminis faktorius: nemažai virš vandens iškilusių akmenų, kuriuos tėkmė apeina ir didžioji srauto dalis prasiverčia pro plačiausią ir giliausią toje akmenuotoje atkarpoje vietą – savotiškas piltuvo principas, nes po to srovė lėtėja ir praplatėjus išsiskleidžia didesniame paviršiaus plote. Plačiaburniai nesilaiko ties pačiais „vartais“, bet keliolika metrų už jų, kur vanduo būna šiek tiek ramesnis, o dugno nuolydis – dar didesnis.
Upės posūkiai, iškyšuliai, dambos irgi savaip pakoreguoja tėkmę – visa tai, kas vandens paviršiuje ar viduriniuose jo sluoksniuose plaukė plačiai pasklidę, dabar tartum susistumia į gerokai siauresnę tėkmės juostą. Šapalai renkasi posūkio pradžią arba pabaigą, stovi priešais iškyšulį arba už jo, kartais net ties pačiu dambos galu. Įmanomi visi arba kai kurie variantai, nes nelygu, koks yra gylis, dugno pobūdis, netgi kranto aukštis arba (ir) kiek arti vandens yra medžių, krūmų, kuri kranto pusė (tarkim, rytinė ar vakarinė). Kiekvieną atvejį galima būtų analizuoti atskirai.
Pavieniai stambūs akmenys, užstrigę tarp dugno riedulių rąstai, irgi yra neblogos vietos šapalams, už jų plačiaburnių visada rasi, galbūt net labai stambių, bet vieną ar du, nes pernelyg mažai vietos čia maitintis visam šapalų būriui.
Tačiau yra ir kitų ne ką mažiau perspektyvių plotų, kuriuose, beje, tėkmė gali būti vidutinė arba visai menka. Pavyzdžiui, ten, kur gana gausu vandens augalų (akcentuoju – gerai matomų virš vandens), bet tarp jų turi būti arba laisvesni praplaukimo takai, arba (ir) savotiškos „akys“, t. y. bent pusmetrio pločio laisvos nuo paviršinės augalijos aikštelės. Čia karštu oru, ypač vakarais, anksti ryte šapalai tyko ant virš vandens iškilusių augalų besitupiančių laumžirgių, skėčių, musių, vapsvų, na, bet kurių skraidančių arba tais lapais, stiebais ropojančių vabalų.
Taip pat plačiaburniai mėgsta tūnoti netoli nusvirusių į vandenį gluosnių, karklų, ievų šakų, ant kurių lapų taip pat apstu ne vien vabzdžių, bet ir kirminų – tų vabalų lervų.
Po liūčių šapalai atplaukia visai šalia krantų ir net kilograminis plačiaburnis gali glaustis vos keliasdešimt centimetrų nuo kranto, nes nuo nusvirusių į vandenį švendrių, nendrių ar net paprasčiausių sausumos augalų čia nukrenta kas nors ėdamo. Kitąsyk vanduo netgi apsemia lėkštų krantų pievas, susidaro laikinos įlankėlės, kur nebijo atplaukti šapalai, jei tik nėra per daug seklu. Nors gylis prie užtvindytų krantų kartais nesiekia nė pusės metro, visgi labiau pageidautina, kad esantis po vandeniu laikino dugno šlaitas staiga leistųsi į gilumą.
Jeigu žvejojama tokiu metų laiku, tokiose vietose šapalus ir jie atsako griebti tuos masalus, kuriais mes įpratę gaudyti šias žuvis, bandykime plačiaburnius vilioti vabzdžiais arba siūlyti vabzdžius imituojančius voblerius. Labai perspektyvi žvejyba būna ir muselininkams, nes jų viliokliai dabar idealiai tinka šapalų žūklei.
Romualdas Žilinskas
