Kodėl (ne)kimba sterkai
Šios vasaros pirmasis mėnuo žvejus „džiugina“ lietumi ir stipriais vėjais. Rašau kabutėse, kadangi žuvys išties prastai kimba tokiame aukštame ir drumstame vandenyje, vėjas sudaro daug nepatogumų meškeriojant. Bet kai kas žuvų pagauna ir laimikiais nesiskundžia. Tas „kai kas“ yra dažniausiai sterkų viliotojai, kadangi šiems plėšrūnams vandens drumstumas nė motais. O pakilęs vandens lygis irgi sterkų įpročių praktiškai nekeičia – jie, kaip ir buvo įpratę, taip toliau ežerų, tvenkinių ir upių gelmėse daugiausiai sukinėjasi.
Na, gal ne visai, nes temstant ir naktį sterkai išplaukia į seklesnes vietas ir ten persekioja smulkias žuveles. Arba apniukusiomis dienomis plaukioja arčiau krantų. Bet aš dabar – ne apie žūklavietes, o apie orus...
Akys pasako viską
Vien pažiūrėję į sterko akis suprasite, kad šis plėšrūnas yra aktyvus prietemoje. Kol žuvis dar gyva – akys kaip akys, tačiau vos tik pradeda leisti paskutinį kvapą, o, deja, sterkai nėra labai gyvybingi, akys ima stiklėti, kol galiausiai pasidaro vos ne baltos. Kai kas sterkus vadina naktinėmis žuvimis, nors iš tiesų jie – veikiau prietemos plėšrūnai, kurie aktyviausi būna saulei kylant ir leidžiantis.
Daug sterkų esu pagavęs ir per patį vidurnaktį, bet tada būdavo kitokios sąlygos – vėlus ir šaltas ruduo arba karšta vasara. Regis, ką bendra turi šie metų laikai, juk jie iš esmės yra labai skirtingi ir vandens temperatūra tada būna visiškai kitokia. Tas tiesa, bet yra vienas veiksnys, kuris ir lemia sėkmingą sterkų žvejybą naktimis. Tai – skaidrus vanduo.
Vasarą, kai įsivyrauja karščiai, vandens telkinių, ypač upių, vandens lygis krinta, dėl suvešėjusios augalijos vanduo tampa skaidresnis. Kita vertus, užsitęsę karščiai rodo, kad lietaus nėra, vandens niekas nedrumsčia.
Rudenį telkiniai taip pat išskaidrėja, ypač antroje jo pusėje, kai vandens temperatūra nukrinta žemiau nei 10 °C. Ir dabar nesvarbu, kad nuolat pliaupia lietūs – drumzlės palyginti greitai sėda į dugną, jos yra daugiau mineralinės, bet ne organinės kilmės.
Iš tiesų sterkai netgi nemėgsta skaidraus vandens, tačiau yra priversti gyventi ir tokiomis sąlygomis. Tad maitinasi tada, kai būna palankiausias metas užklupti savo aukas netikėtai – tamsoje skaidriame vandenyje jie vis tiek mato geriau nei, tarkim, aukšlės, gružliai, kuojos.
Dabar, kai vanduo drumstas, sterkams atsiveria daugiau galimybių – jų aukų rega, panašiai kaip ir temstant arba visai sutemus, yra ne kažin kokia. Visų pirma kalbu apie aukšles ir kitas vandens paviršiuje ir viduriniuose jo sluoksniuose besisukiojančias žvynuotąsias. Atkreipkite dėmesį, kad jos prietemoje ir naktį prasčiau kimba arba renkasi didesnius gylius nei giedrą dieną.
Net ir gerai matančios turi ir kitus jutiminius organus, kurie padeda susirasti maisto ir išvengti plėšrūnų, tačiau jie – tik pagalbiniai, tad patys suprantate...
Veikiausiai daug kas paprieštarautų ir pasakytų, kad vasarą arba rudens pradžioje sterkus labai sėkmingai žvejojo ir vidurdienį, kai saulė būdavo pakilusi į patį zenitą, o danguje neplaukiojo nė vienas debesėlis.
Ir tuo tikrai nesuabejosiu, nes ir pats tokiu oru visai neprastai spiningaudavau. Tačiau taip būdavo po liūčių, kada upėse vanduo smarkiai pakildavo, susidrumsdavo arba ežeruose bei tvenkiniuose, kur, kaip mes mėgstame sakyti, vanduo sužydėdavo. Didelis melsvabakterių kiekis „suryja“ dalį telkinio deguonies, kenkia žuvų žiaunoms, tačiau sterkai vis tiek turi kada nors maitintis. Nors, tiesą sakant, tuomet jie maitinasi visai sėkmingai.
Patogiausias paros laikas šiais atvejais gali būti pats vidurdienis. Tada apšvietimas toks, kad blausiaakiai plėšrūnai itin gerai matys aplinką, o jų aukos prastai orientuosis. Esu itin puikiai pažvejojęs Kauno mariose tokiomis sąlygomis, nors dienos būdavo be menkiausio debesėlio, o saulė plieskė iki pamišimo.
Nemažą reikšmę turi ir vandens telkinio gylis. Jei ežeras arba tvenkinys labai gilus, netgi skaidrus vanduo nebus kliūtis sterkams maitintis popietinėmis valandomis kur nors duobėse. Esant prietemai arba (ir) pabjurus orui, jie pajudės į seklesnes vietas ir čia ieškos grobio. Jei vanduo bus labai drumstas, galimas variantas, kad sterkai kaip tik kibs seklumose net ir ryškiai šviečiant saulei.
Sterkų reakcija į slėgio pokyčius - išskirtinė
Reikia atkreipti dėmesį ir į bangavimą. Stovinčio vandens telkiniuose, kai vandens paviršius bus lygus it stiklas, saulės spinduliai prasiskverbs net į labai didelę gelmę. Išimtis – jau minėtas vandens „žydėjimas“. Tačiau bangos blaškys spindulius ir tai yra vienas iš veiksnių, kuris paprastai pagerina sterkų žūklę daugelyje mūsų vandens telkinių šiltuoju metų laiku.
Upėse nuolat judantis vanduo irgi labiau skaido saulės spindulius, todėl šiuos plėšrūnus čia giedromis dienomis sėkmingai galime gaudyti mažesniame gylyje, taip pat dažniau užkimba netikėtų laimikių, kai gaudai kitus plėšrūnus. Upėse yra daugiau įvairių dugno įdubų, akmenų, šiekštynų, ypač geros vietos po tiltais, kur visada driekiasi dideli šešėliai – ten dienomis įprastai tupi blausiaakiai grobuonys.
Žodžiu, tekančiame vandenyje sąlygos palankesnės sterkams žvejoti tada, kai, regis, jie lyg ir neturėtų kibti. Paradoksas ar koks sutapimas, bet dažniausiai tomis dienomis, kada šie plėšrūnai masalus čiupdavo prastai ir per dieną sulaukdavau vos vieno arba dviejų kibimų, viliokliu susigundydavo būtent stambiausi sterkai.
Kai kas iš žvejų veikiausiai pasiskųs, kad sterkai labai jautriai reaguoja į slėgio pokyčius. Iš tiesų besikeičiantis slėgis daro įtaką debesuotumui, nuo kurio ir priklauso – kibs tą dieną plėšrūnai gerai ar visiškai nesidomės masalu.
Sterkai, kaip ir kai kurios kitos žuvys, tarkim, salačiai, šamai, vėgėlės, unguriai, iš tiesų gerai jaučia slėgio pokyčius. Labai daug kartų pats esu patyręs, kai, regis, oras nekito ir žūklaujant tose pačiose vietose staiga nei iš šio, nei iš to sterkai tarsi pamišę čiupo masalus, nors anas dienas jie buvo labai vangūs.
Įdomiausia, kad tada paprastai po dviejų arba trijų dienų oras visiškai pasikeisdavo, dažniausiai slėgis imdavo staigiai kristi. Minėtu atveju, kibimas būdavo staigus, bet trumpas, trukdavo dieną ar dvi. Aš nuolat šaipausi iš mūsų meteorologų, bet sterkai neskaito prognozių, jie tai jaučia ir, dar sykį galiu patvirtinti, kad niekada neklysta.
Tačiau taip nutinka tuomet, kai oras kinta ne taip, kaip šios vasaros pradžioje, kada vien dienos metu gali penkis sykius palyti ir tiek pat kartų pragiedrėti. Šie plėšrūnai opiau reaguoja į ilgam atslinkusius ciklonus, pavyzdžiui, kai savaitę buvusią giedrą pakeičia savaitė su nuolat krapnojančiu lietumi arba priešingai. Dabar slėgio svyravimai nors ir yra juntami, bet jie šokinėja gerokai mažesne kreive. Ir tai garantuoja praktiškai pastovų šių plėšrūnų kibimą. Sakyčiau, vidutiniškai gerą arba vidutiniškai blogą – man ir du ar trys sužvejoti sterkai yra neprastas laimikis, gal kam reikia tiek pat dešimčių.
Kitąsyk nutikdavo priešingai – savaitę ar ilgiau orai pabjurę, po to visiškai išsigiedrija, slėgis šokteli. Sterkai ypač gerai rydavo masalus pačią pirmą parą, kada dingdavo debesys. Paprastai kitos žuvys, kuomet būna tokios meteorologinės perturbacijos, kaip tik turi tarsi atsikvošėti, įprasti prie pakitusių apšvietimo sąlygų. Bet ne sterkai, kuriems veikiausiai tai yra palanku, kadangi apžlibusios nuo ryškios šviesos jų aukos sunkiau išvengia plėšrūnų nasrų. Neabejoju, kad tai irgi susiję su sterkų rega.
Esant išties nusistovėjusiems orams, mano nuomone, sterkai geriau kimba laikantis aukštam, bet ne žemam slėgiui. Taip, būtent vasarą, nors tada bus giedra, bet juk jau sakiau, šios žuvys aktyvios prietemoje ir tamsoje – jei norėsite gero laimikio, teks žuvauti ne vidurdienį.
Todėl, kai bijai prašauti pro šalį, sterkus siūlyčiau pradėti žvejoti nuo vėlyvų pietų, naktimis, taip pat vos pradėjus švisti, iki aukščiau pakyla saulė. Toks paros laikas palankiausias beveik visomis orų sąlygomis, nors yra ir išimčių, kitaip ir nebūčiau rašęs šito straipsnio.
Romualdas Žilinskas
