Kodėl drumsčiasi vanduo ir kaip į tai reaguoja žuvys

Dabar, kuomet matomumas po vandeniu yra dar gana prastas, plėšrūnės labiau orientuojasi savo šoninės linijos parodymais, o tai žinodamas spiningautojas niekuomet neprašaus pro šalį siūlydamas joms agresyviai dirbančius masalus.

Metų laikas ir vandens skaidrumas

Reikėtų pabrėžti, kad prastos matomumo sąlygos mūsų platumų vandenyse būna bene pusę viso atviro vandens sezono. Ir ne tik skaidrumas riboja žuvų regėjimo galimybes, kas įprasta pavasarį tekančio vandens telkiniuose beveik iki gegužės vidurio. Taip pat nutinka esant lietingam rudeniui bei nepastoviems drėgniems ir šiltiems vasaros orams, nes kartais ir liepos mėnesį vanduo upėse smarkiai susidrumsčia.

Nors šiltame vandenyje įvairių kietų kūnų plūdrumas sumažėja, tarkim, pakeltų nuo dugno smėlio smiltelių, tačiau yra daug kitų niuansų, kurie turi įtakos vandens skaidrumui. Bet šiuo atveju nuo fizikos ir neorganinės chemijos jau reikėtų pereiti į organinę chemiją, hidrologiją, biologiją (šiltame vandenyje geresnė terpė mikroorganizmams daugintis) ir panašiai, galbūt taip toli ir giliai „nekapstysiu“, nes vargu ar tai įdomu paprastam žvejui.

Trumpiau tariant, vasarą susidrumstęs vanduo ilgiau skaidrėja, nes jis yra šiltesnis. Kaip paprastas pavyzdys – skaidrios šaltiniuotos kalnų ir nuolatos drumstos, turinčios net specifinius atspalvius tropinių platumų upės.

Smarkūs vėjai apniukusiomis dienomis taip pat labai neigiamai veikia plėšrūnių regėjimą, juolab didelės bangos irgi drumsčia vandenį. Tačiau regėjimo pablogėjimas žuvims nėra tas blogasis faktorius, kuris mažina tikimybę jas pagauti – anaiptol.

Pavasarinis vandens drumstumas paprastai susietas (netiesiogiai, suprantama) su daugelio žuvų nerštu, o prieš nerštą žuvys dažniausiai itin godžiai čiumpa masalus. Beje, tuo metų laikotarpiu gana dažnai lietus prasideda staigiai kylant oro temperatūrai, gali net nulyti šiltas lietus, kas žvynuotosioms irgi tik į naudą. Žvejams, be abejonės, irgi.

Vasarą vanduo drumsčiasi ir kyla po liūčių. Tuomet šiltas telkinių vanduo vos atvėsta, jame padaugėja deguonies. Beje, per vidurvasario karščius ir sausras dėl pernelyg sušilusio vandens, deguonies stygiaus žuvys būna vangios. Tad ir vėl – palijus ir susidrumstus upei ar ežerui pagerėja žvynuotųjų apetitas.

Galbūt tik vėlyvo rudens lietūs, kurie irgi drumsčia telkinius, o dažniausiai – upes, nežada nieko gero, nes lyjant būna apniukę. Vanduo jau ir šiaip yra šaltas, žuvys tuo metų laiku geriau griebia masalus saulėtomis ir šiltomis dienomis. Kita vertus, dėl drumsto vandens įvairios akylos žuvys, kaip, sakysim, salačiai, ešeriai, šapalai tampa mažiau atsargios, dėl to jas lengviau sugundyti. Ne veltui lietuvių liaudies patarlė byloja, kad žuvį gaudyk drumstame vandenyje.

Kaip minėjau, vandens telkiniai dažniausiai drumsčiasi tada, kai kyla vandens lygis. Upėse tai apsunkina žūklės sąlygas, nes paviršiumi ima plaukti įvairios šiukšlės, kurias tėkmė nuplauna nuo krantų. Bet dėl šios priežasties smulkios žuvys kyla aukštyn, arčiau vandens paviršiaus, artėja prie krantų, nes galbūt ras kokį nors srovės nešamą kąsnelį, o paskui jas atseka ir plėšrūnės. Net tokios kaip sterkai ar šamai, kurios mėgsta medžioti gana giliai.

Tiesa, čia yra labiau vasarai ir antrai pavasario pusei, rudens pradžiai būdingas variantas, kada vanduo yra šiltas.

Vandens telkinių „žydėjimo“ metas

Kalbant apie vandens skaidrumą, derėtų atkreipti dėmesį ir į kiekvieną vandens telkinį individualiai, nes vieni jų išskaidrėja greičiau, o kiti lėčiau, trečiuose (tai liečia labiau ežerus ir tvenkinius) vanduo praktiškai visada būna daugiau ar mažiau drumstas. Tai lemia tų telkinių dugno grunto sudėtis, užpelkėjimo laipsnis, gylis, upėse labai svarbus yra nuolydis, ir panašiai.

Beje, vienas iš veiksnių yra vandens užterštumas. Faktas, jog užteršta upė arba ežeras (ypač organinės kilmės atliekomis) bus drumstesni. Taršalai, o konkrečiai – azotas ir fosforas, itin paveikia vandens skaidrumą.

Pačiame vidurvasaryje dėl aukštos temperatūros bei šių cheminių elementų pertekliaus daug mūsų vandens telkinių (ypač stovinčių) ima žaliai „žydėti“ – juose neregėtais kiekiais pasidaugina melsvabakterės. O tai dar blogiau nei paprasčiausiai, tegul ir labai smarkiai, sudrumstęs vanduo. Turėkite omenyje, kad „žydintis“ vanduo yra toksiškas, nes melsvabakterės į aplinką išskiria nuodus, suvartoja deguonį, dėl ko ištisi kai kurių vandens telkinių plotai kuriam laikui vasarą tampa „dykumomis“.

Galimas variantas, o tam puikus pavyzdys yra Kauno marios, kad žalia dvokianti masė uždengia tik viršutinius vandens sluoksnius. Giliau, po ja yra skaidresnis vanduo ir žuvys ten jaučiasi gal ir ne itin komfortiškai, tačiau visgi maitinasi ir kimba. Tarkim, karosai...

Nors nesyk teko ir velkiauti, spiningauti iš valties šalia „pražydusių“ plotų, pagaudavau ešerių, sterkų, salačių. Mane ypač stebino, kad kibo pastarieji plėšrūnai. Tiesa, jie masalus griebė ne vandens paviršiuje, o nebūdingai giliai.

Netgi staiga debesų užtemdyta arba vakare pasislėpusi už tankių medžių saulė grobuonių regėjimą paveikia taip, kad prireikia laiko žuvims prisitaikyti prie aptemusios aplinkos. Greitai panirusi iš paviršinių vandens sluoksnių į gelmę bet kokios rūšies žvynuotoji vargu ar gerai mato – jos akims irgi reikia priprasti prie amžinai ten tvyrančios prietemos.

Galbūt paskutiniai mano pamąstymai apie staiga pakitusį apšvietimą vandenyje yra daugiau teorinio pobūdžio ir niekas tiksliai nežino kiek laiko turi praeiti, kad žuvys tenykštėmis sąlygomis vėl pilnai pradėtų matyti. Bet faktas, jog smarkiai sudrumstame vandenyje bei tuomet, kai jis „žydi“, plėšrūnės suvartoja mažiau maisto, dėl ko galima daryti prielaidą, kad jos sunkiau pagauna savo aukas.

Aišku, galima dar viena versija – grobuonės dėl kokių nors priežasčių paprasčiausiai nenori ėsti arba minta tik minimaliai, bet, kaip parodė tyrimai, jų apetitui, bent jau tas tikrasis vandens drumstumas (ne „žydėjimas“), įtakos tikrai neturi.

Tai, beje, patvirtina ir žvejybinė praktika. Aš kalbu apie lydekas ir ešerius. Aštriadantės plėšrūnės gal ne tiek akylos, kaip ešeriai, ir net visai skaidriame vandenyje labiau linkusios pasitikėti šoninės linijos parodymais. Visgi lydekos nedideliu atstumu geba skirti daiktų formas bei atspalvius ir todėl kartu su ešeriais dažniausiai medžioja šviesiu paros metu.

Šoninė linija – gerai, o akys – dar geriau

Kalbant apie itin juntamai vibruojančius masalus, t. y. tuos, kurių virpesiai smarkiai ir iš tolo veikia žuvų šoninę liniją, reikėtų pasakyti, kad drumstame vandenyje paties vilioklio išvaizda kitąsyk vaidina tik antraeilį vaidmenį. Nors gal nereikėtų skubėti su išvadomis.

Esant tokioms sąlygoms galima sėkmingai naudoti visiškai nepanašius savo forma į natūralų plėšrūnių grobį vilioklius ir pasiekti pačių geriausių rezultatų. Tačiau čia irgi yra tam tikros išlygos.

Tarkim, sterkas medžioja labai dideliame gylyje, taip pat jis puikiai jaučiasi visą laiką gyvendamas drumstokame vandenyje, nes dalis tvenkinių ar ežerų, kuriuose įveista šių plėšrūnų yra būtent tokie. Bet nepaisant viso to kažkodėl į vienokias guminukų ar voblerių spalvas sterkas reaguoja agresyviau, o tuo pat metu į kitas visai nekreipia dėmesio. Galėčiau ginčytis, kad tai nėra vien spiningautojų įsitikinimas ar to laikotarpio, sezono mada gaudyti tik tokių, bet ne kitokių spalvų viliokliais.

Aš visuomet linkęs eksperimentuoti. Neretai dėl to nukenčia mano laimikio kiekis ar svoris, bet juk ne vien dėl žuvies mes žvejojame. Draugai šaiposi, kuomet per patį kibimo įkarštį, kada jau aišku kokį masalą labiausiai čiumpa plėšrūnai, aš lyg niekur nieko imu jiems siūlyti kokią nors, anot mano bičiulių, nesąmonę. Kitąsyk „nenubėgu taip toli į lankas“ ir pabandau žuvauti su panašiu, bet visgi ne su tuo „garantuotu“ masalu.

Todėl ir tvirtinu, jog sterkai, lydekos, ešeriai, šapalai, salačiai reaguoja į vilioklių spalvas. Vieni mažiau, kiti daugiau, vienomis sąlygomis tai gali būti labai daug reikšmės turintis veiksnys, kitąsyk – tik minimaliai įtakoja žūklę.

Vėlgi niekas nepaneigs, kad drumstame vandenyje, o ypač – sezono pradžioje, lydekos labiau linkusios atakuoti įvairius ryškiaspalvius masalus, kurių spalvos, tiesą sakant, dažnai neturi nieko bendra su povandeniniu pasauliu. Reiškia jos bent jau paskutiniu momentu prieš puolant „auką“ sugeba kažką vandenyje įžiūrėti, jei renkasi, tarkim, salotine, bet ne pilka spalva dažytą vilioklį.

Kaip nevienodai atskiros plėšrūnių rūšys reaguoja į spalvas esant toms pačioms aplinkos sąlygoms, taip pat nevienodai jos reaguoja ir į vibraciją. Tai reiškia, kad vienų žuvų rūšių ją nustatantys jutiminiai organai išlavėję geriau, kitų – prasčiau.

Negalima atmesti ir prielaidos, jog vienos grobuonės paprasčiausiai labiau pasitiki šiais organais, o kitos, nors gal ir puikiai jaučia vibraciją, bet yra linkusios atakuoti auką, kai ją dar ir pamato arba kitaip įsitikina, kad tas objektas tinkamas maistui.

Temą apie žuvų gaudymą drumstame vandenyje pratęsiu kitą dieną, konkrečiau papasakosiu ir apie spiningavimui tinkamiausius masalus.

Romualdas Žilinskas