Kaip žuvys gydo žmones
Kokios svarbios buvo žuvys senovės medicinoje, byloja Gajaus Plinijaus Vyresniojo (23–79 m.) veikalas „Gamtos istorija“. Čia galima rasti net 300 nurodymų, kaip naudoti žuvis ir jų organus žmonių ligų gydimui. Nors daugelis tuometinių receptų atrodo naiviai, bet tai byloja, kad amžių amžiais žmonės ieškojo žuvyse gydomųjų savybių savo negalavimams gydyti. Senovės graikų ir Romos gydytojai teigė, kad rajų elektros smūgiai malšina galvos skausmus bei podagrą.
Ir senovės medikai buvo teisūs, nes net šiais laikais medicina kasmet pagamina vis naujus vaistus iš žuvų, ypač kremzlinių, pavyzdžiui, iš ryklių, rajų, chimeržuvių. Tarkim, iš dygiųjų ryklių (Squalus acanthias) skrandžio gaunamas fermentas pepsinas, be kurio beveik neįmanoma gydyti virškinamojo trakto ligų. Beje, rykliai niekada neserga vėžinėmis ligomis. Gerai pažinus ir suvokus tą jų savybę, taip pat radus būdą ją pritaikyti medicinoje, tikriausiai galima bus apsaugoti žmoniją nuo šiuolaikinio maro.
Nei romėnai, nei graikai nebuvo pirmieji, kurie pastebėjo kai kurių žuvų gydomąsias savybes. Dantiraščio molinėse lentelėse, kurias archeologai rado Mesopotamijoje, šalia įvairiausių gydančiųjų žolelių, gydymo būdų, buvo rašyta, kad dėžiažuvių (Ostrcionidae) vidaus organai irgi turi teigiamų galių žmonių sveikatai. Anot Asirijos ir Babilono tuometinių gydytojų, iš jų pagaminti vaistai buvo skiriami raupsams, epilepsijai, širdies ligoms gydyti.
Tačiau asirai ir babiloniečiai – irgi ne vieninteliai kreipę dėmesį į žuvis medicinos srityje. Kinijoje ir Japonijoje prieš du tūkstantmečius pagaminti iš dėžiažuvės vaistai buvo skiriami įvairiems skausmas malšinti ir gyvenimo tonusui pagerinti. Nuo neatmenamų laikų senoji korėjiečių, japonų ir kinų medicina iš žuvų organų padarytais preparatais kovojo su įvairiomis parazitų invazijomis, gydė hipertonines ligas. Ypatingai veiksmingi vaistai buvo gaminami iš japoninio jūrešerio (Lateolabrax japonicus) ir atlantinio puferio (Sphoeroides spengleri).
Žuvų gydomąsias savybes pastebėjo ir Afrikos žemyno gyventojai. Daugelis čiabuvių ne taip seniai savo ligonius gydydavo elektrinių šamų (Malapterurus elektricus) sudegintų elektros organų smilkalais. Skaberio (Uranoscopus scaber) gleivėmis Afrikos pakrančių gyventojai įveikdavo akių ir ausų ligas.
Insulinas susintetintas 1963 m. ir dabar sergantieji cukriniu diabetu šio hormono gali gauti be problemų. Tačiau iki tol insuliną išskirdavo iš gyvūnų organų, taip pat iš jūrų velnio (Lophius piscatorius) skrandžio liaukų. Ši žuvis savo išvaizda pilnai atitinka jai duotą vardą, bet argi velnio darbas gelbėti žmoniją nuo ligų?
Šešiasdešimtaisiais praėjusio šimtmečio metais, japonų mokslininkams pavyko išskirti nuodingąją tetrodotoksino substanciją iš fugu (Takifugu niphobles) kiaušidžių. Labai mažomis tetrodotoksino dozėmis klinikinėmis sąlygomis malšinamas skausmas, taip pat jis padeda išgydyti prostatos ligas. Šis preparatas sukelia savotišką euforiją, deja, ne visiems vienodą. Iš fugu gaminamas pikantiškas patiekalas sashimi, kainuojantis šimtus dolerių, jį japonai valgydavo dar prieš mūsų erą. Visgi gurmanams tai gali baigtis tragiškai. Neteisingai pagaminus valgį žmogus miršta per 6 val., kadangi viena fugu savyje turi sukaupusi nuodų, kurių pakaktų numarinti 30 žmonių – tetrodoksinas yra 1200 kartų stipresnis už kalio cianidą! Tačiau mėgėjų paragauti sashimi vis daugiau...
Kad iš menkių kepenų gaminami žuvų taukai, žino daugelis. Juose yra labai daug vitaminų A ir D. Ne taip seniai nustatyta, kad taukai, lydomi iš kai kurių ryklių, kaip antai, iš silkinio (Lamna cornubica) ir dygiojo (Squalus acanthias), savyje turi dar daugiau minėtų vitaminų, kurie taip reikalingi žmogui.
Nors chimerai prirašoma visokių baisybių: turėjo ožio kūną, gyvatės uodegą ir liūto galvą, pagimdė sfinksą ir pan., tačiau šios mitinės pabaisos vardu pavadintos žuvys mums yra labai naudingos. Pneumonijai, vidaus sekrecijos liaukų negalavimams gydyti plačiai naudojami preparatai būtent iš chimerų (Chimaeridae) taukų.
Negana to, kad iš žuvų gaminami labai reikalingi žmogui gydomieji preparatai, jos dar ir padeda biologinėje kovoje, nes naikina kai kurių infekcijų pernešėjus. Čia ypač svarbų vaidmenį atlieka paprastoji gambuzija (Gambusia affinis). Iš Amerikos žemyno atvežta ir įveista Europoje, vos iki 7 cm dydžio išauganti žuvelė sėkmingai talkina naikinant maliarinius uodus, dėl šios priežasties introdukuota daugelyje šalių.
Turime ir savo vandenyse vieną žuvį, kuri gali rimtai sutrikdyti žmogaus sveikatą – tai ūsorius (Barbus barbus). Neršto metu ūsorių ikrai nuodingi. Juos suvalgius, po kelių minučių pradeda niežėti lūpas, liežuvį, vėliau – delnus, pėdas, kūnas tampa nejautrus, ima skaudėti pilvą, pykinti, paleidžia vidurius, gali paralyžiuoti. Įdomiausia, kad apsinuodijęs žmogus praranda šiluminį suvokimą – karštį jis jaučia kaip šaltį ir atvirkščiai. Sveikstama gana ilgai – dvi savaites, o kartais dar ilgiau. Tiesa, taip nutinka ne visiems ir ne visada, tačiau gal nesekime japonų pavyzdžiu?
Kita vertus, mūsų žuvys, anot senovės gydytojų, turi ir gydomųjų savybių. Juk ne veltui kažkada žiniuoniai ligoniams su labai aukšta temperatūra, prie kojų padų pridėdavo perpjautą šviežią lyną (Tinca tinca) ir taip gelbėdavo nuo karštligės...
Parengė Romualdas Žilinskas
