Kaip pagauti žalčiagalvį ir kitas Ilio žuvis
Jau esu pasakojęs apie žūklę Ilio upės deltoje. Gal pamenate, o jei ne, priminsiu – tai Balchašo ežero intakas, kurio žemupys ištisai apaugęs švendrynais, čia yra protakos, salelės, savotiški gėlo vandens ežerėliai-įlankos ir gausybė įvairios žuvies. Tai buvo ne vienintelė žvejyba tame vandens telkinyje.
Nenorėčiau kartotis su smulkmenomis, kurios liečia upę, žūklės sąlygas, vietinę ichtiofauną bei kelionę iš Alma Atos iki stovyklavietės. Viskas panašiai, kaip ir praeitą kartą: važiuojame visureigiais asfaltu, po to riedam keliu, vėliau dumiam dykuma, plaukiame kateriu, žodžiu, vykstame į retai žvejų lankoms vietas, kur yra žvejybinė bazė „Pas Evaldą“.
Netgi lietuvaičių būrys mažai kuo skiriasi nuo pernykščio – aš su dar trimis bičiuliais: Valdu, Roku ir Audriumi. Rokas irgi antrąsyk žvejos Ilyje, Audrius šioje šalyje dirba, tad Balchašo intake gaudęs žuvis bene penketą kartų. Ir tik vieninteliam Valdui žūklė Kazachstano vandenyse yra naujiena. Mums draugiją palaiko dar du pažįstami kazachai, kuriems ši išvyka jau bala žino kelinta, žodžiu, jie čia tikrai ne pirmą kartą.
Vykti žvejoti į Ilį galbūt ir nėra jau taip brangu (na, kas kaip vertins: para laiko su nakvyne, maistu ir valtimi su gidu kainavo 150 dolerių), tačiau tai užima daug laiko. Turiu omenyje pačią kelionę. Todėl specialiai iš Lietuvos čia važiuoti gal ir nesiryžčiau, bet tokią išvyką galima derinti su darbu. Kadangi Alma Atoje turėjau verslo reikalų, atvykome truputį anksčiau, kad galėtume pameškerioti.
Šįsyk buvome tris dienas ir dvi naktis. Iš tiesų tai yra palyginti trumpas laikotarpis, norint bent jau šiek tiek normaliau numalšinti žvejybines aistras šioje upėje reikėtų pažuvauti bent penkias dienas. Na, bet geriau tiek, negu visai nieko...
Vietiniams karpiams – tik vietiniai kukurūzai
Ankstesnis karpiavimas Ilyje paliko neišdildomą įspūdį, bet dabar norėjome pagaudyti jau kitokių žuvų. Nors pradinė mintis buvo, kad daugiausiai spiningausime. Nebūtinai gaudysime vietinius gigantiškus šamus, tačiau nors sterkus ir salačius, kurių šiuose vandenyse apstu ir užauga jie taip pat iki įspūdingo dydžio. Užbėgdamas už akių pasakysiu, kad planai taip ir liko planais – sterkai kibo smulkūs ir ne taip gerai, kaip tikėjomės, o salačiai...
Kazachų supratimu (kaip anksčiau pasakojau, visą žūklės eigą čia reguliuoja gidai, tad iš principo esi priklausomas nuo jų malonės ir išmanymo), šitos žuvys yra menkavertės, niekas čia jų specialiai negaudo. Nebent sužvejoja vieną kitą masalui, kuomet nori suvilioti šamą. Tada pjausto gabalais ir neria ant kabliukų. Ne, salačių meškerioti niekas neplukdys, čia yra nesąmonė, geriau žvejokit normalias žuvis...
Į bazę „Pas Evaldą“ atvykome vakare, todėl išsikrovę savo daiktus pavalgėme ir ilgai nevakarojome – rytoj anksti į žvejybą.
Žvejoti, kaip čia įprasta, vykome po du – tiek valtyje su savimi pasiima priskirtas gidas. Tad išplaukėme trimis valtimis. Vėlgi mūsų palydovai paėmė didžiausius kibirus bazėje šutintų kukurūzų, kurie šiuose vandenyse yra masalas Nr. 1. Čia tam, kad pajaukintų savo plotuose karpius, o jei mums nekibs kitos žuvys, galėtume jų ten ir pameškerioti.
Panašiam scenarijui, reikia prisipažinti, ruošiausi, todėl dar Vilniuje buvau nusipirkęs tuo metu „paskutinį žvejybinės mados klyksmą“ – plaukiojančius kvapius kukurūzų grūdus ir proteininius kukuliukus, kuriuos man parduotuvėje rekomendavo, kaip tikrą karpinį delikatesą.
Vėlgi iš karto ir nevyniodamas į vatą pasakysiu, jog gal tas delikatesas ir masina mūsiškius karpius, bet Kazachstano karpiai įpratinti prie vietinių grūdų ir kimba geriausiai ant jų. Beje, labai kietų. Galima ant kabliuko mauti ir minkštesnius, tačiau srovė protakose gana smarki, tad gali kukurūzo grūdas tiesiog nusimušti nuo kabliuko. Arba karpis jį vos prisilietęs nutrauks. Todėl neverta išradinėti dviračio – žvejojama tokiais grūdais, kad man net keista, kaip žuvys gali juos apskritai ėsti – kieti lyg akmenukai. Bet ėda. Ir dar kaip!
Žalčiagalviai okupuoja Balchašą
Gal straipsnis bus kažkiek padrikas, tačiau norėčiau pasakyti, ko labiausiai gailėjausi atvykęs į Ilį. Šiose vietose pastaruoju metu itin suklestėjo žalčiagalvių populiacija. Jei prieš metus šių žuvų mažai kas plaukė žvejoti, tai dabar jie buvo kone pagrindinis spiningavimo objektas, kai kurie gidai netgi ėmė specializuotis plukdyti meškeriotojus būtent tokiai žūklei.
O mes tam nebuvome pasiruošę. Taip, spiningus turėjome, vežėmės voblerių ir guminukų, bet žalčiagalviai gaudomi poperiais ir guminėmis varlytėmis, kurios traukiamos vandens paviršiumi, nes yra tuščiavidurės ir turi kūnelyje įtaisytą tik vieną dvišakį kabliuką – neužsikabina už augalijos. Beje, tos varlės šiuose vandenyse netgi geriau nei poperiai.
Žalčiagalviai susitelkę ne srauniose protakose, o žolėtose įlankose-ežerėliuose, tad kitokiais viliokliais tiesiog neįmanoma šių žuvų suvilioti. Išauga jos pakankamai stambios, bet svarbiausia, kad yra nepaprastai kovingos. Plėšrūnės labai sparčiai plinta, yra nepaprastai rajos. Laimei, kad po šaltesnės žiemos, kaip pasakojo vietiniai, dalis žalčiagalvių žūsta ir pakrantės būna nuklotos jų lavonais. Tačiau kažkiek vis tiek išlieka ir, mano supratimu, ilgainiui gali atsirasti šalčiui atsparesnė populiacija. Kazachai patys prisileido jų į savus vandenis, net neabejoju, dabar dėl to labai gailisi.
1960 m. iš Maskvos zoologijos sodo (!) ichtiologai paėmė šimtą žalčiagalvių metinukų ir perdavė juos žuvininkystės ūkiui „Kalgan – Čirčik“, kuris juos suleido į Syrdarjos upę. Labai greitai žalčiagalviai išplito po visas Uzbekistano, Turkmėnistano vandens telkinius, taip pat pasiekė ir Kazachastano pietus. Tai visai nenuostabu, kadangi šios žuvys subręsta jau antraisiais gyvenimo metais, neršia nuo 20 iki 120 tūkst. ikrelių 26 °C temperatūroje. Ikrus, o vėliau ir mailių, saugo abu tėvai.
Bet svarbiausia, kad žalčiagalviai yra labai neišrankūs maistui, labai ėdrūs, pakelia didelį deguonies deficitą ir gali kvėpuoti atmosferos oru. Tiesa, ne tik gali, tačiau ir privalo, nes kitu atveju jie žūtų. Žalčiagalviai nesunkiai pakelia vandens temperatūros svyravimus (nemėgsta labai šalto vandens), didelę jo mineralizaciją, užterštumą. Jei vandens telkinys išdžiūsta, šios žuvys gali įsirausti į dumblą iki 60 cm gylio ir išbūti be vandens iki sekančio liūčių sezono arba potvynio. Žalčiagalviai be vandens krante išgyvena iki 5 parų, jie pajėgia peršliaužti iš vieno vandens telkinio į kitą sausuma.
Žalčiagalvius galima priskirti žuvims plėšrūnėms-pasalūnėms. Jie mėgsta seklius vandens telkinius, kur yra daug vandens augalijos. Maitinasi viskuo, kas juda: žuvimis, moliuskais, varlėmis, ir panašiai. Taip pat šios žuvys neatsisako ir dvėselienos. Labai aktyvios tamsiuoju paros metu, nors pakankamai gerai kimba ir dieną.
Žalčiagalviai užauga iki 1 m ilgio ir gali siekti 10 kg svorį. Beje, panašaus dydžio individų, sakoma, kad yra ir Ilyje. Ir netgi didesnių – iki 12 kg. Savo akimis bazėje mačiau gal 6 kg šios rūšies žuvų, nors paprastai pasitaikydavo sužvejoti 3–4 kg sveriančius egzempliorius.
Kaip ir sakiau, žalčiagalviai Ilyje laikosi tuose vandenžolių priaugusiuose ežeriukuose. Aš gal ne visai teisingai juos pavadinau „sekliais“, kadangi čia gylis svyruoja nuo keliasdešimties centimetrų iki maždaug 4 m. Bet augalijos tiek daug, kad sunku suprasti, kur yra koks gylis. Kita vertus, vanduo tose įlankose labai skaidrus, tad žalčiagalviai slepiasi vandenžolių tankmėje ir tyko grobio.
Pamatęs valtį žalčiagalvis gal kažkiek jos ir išsigąsta, bet toli nuo savo slėptuvės nesitraukia. Plėšrūną galima pamatyti, jei tik saulė krenta atitinkamu kampu, nes vanduo, kitaip nei Ilio protakose, čia yra labai skaidrus.
Gaudant žalčiagalvius toje augalijos raizgalynėje, svarbiausia, teisingai vesti masalą, stengiantis, kad jis kuo mažiau kabintųsi už žolių. Plėšrūnas staiga atakuoja iš iššokęs iš slėptuvės, visą kibimo procesą galima matyti labai aiškiai: neria vandens paviršiumi lyg torpeda, daro staigų posūkį ir griebia vilioklį. Jei prašauna pro šalį arba čiupęs nepasminga ant kabliuko (gali netgi įsidurti, nusipurtyti – nesvarbu), išpuolį kartoja vėl ir vėl... Todėl spiningavimo esmė – neskubėti staigiai traukti masalo, tiesiog žuvis vilioklį griebs tol, kol galiausiai užsikabins – ji savo „grobio“ lengvai neatsisako.
Nors ir sakiau, kad kai kurie gidai (ir čia atvažiuojantys žvejai) jau ėmė specializuotis žalčiagalvių gaudyme, bet yra vietinių, kurie nė už ką nesiryžta šių žuvų žvejoti. Jie netgi neima jų į rankas – bjaurisi. Iš tiesų žalčiagalvio žuviena yra labai skani, praktiškai be kaulų, panaši į mūsiškio ungurio.
Tiesiog įprastinė žūklė Ilyje...
Pirma žūklės diena buvo įprastinė. Na, kokia gali būti įprastinė Ilyje: masiškai kibo poros kilogramų karpiai (aš kalbu apie savo valties ekipažą), kuriuos mesdavome už valties borto. Pagavom kelis ir 4–6 kg svorio. Kazachiškų kukurūzų grūdais suviliojome, suprantama.
Karpių žūklė vyksta dugninėmis. Gidai paprastai naudoja 0,3 mm pintą valą, bet aš manau, kad čia jau perlenkta lazda. Turėjau atsivežęs 0,18 mm diametro pintos gijos, jos pilnai pakako. Kita vertus, tada galima naudoti ir lengvesnį svarelį, o čia tėkmė stipri, tad gramzdų reikia tikrai nemenko svorio (paprastai 2 uncijų). Žuvaujama su mums gerai žinoma slankiojančio svarelio principu padaryta sistemėle.
Beje, bandžiau meškerioti ir mažesniais kabliukais, nei rekomenduoja gidai. Ir tikrai neprašoviau. Kad įranga čia turi būti neįprastai tvirta, galinga – tik vietinių žvejų mitas. Dabar maudavau ne 3-4, bet 2 kukurūzus ir kibimas buvo tik dažnesnis. Masalo dydis (4 ar 2 kukurūzo grūdai) visiškai neturėjo įtakos laimikio dydžiui. Tačiau grūdai geriau laikėsi ant kabliuko, jų nenumušdavo žuvys, nenuplaudavo srovė.
Kas įdomiausia, kad šį sykį labai neblogai kibo karosai. Mes jų specialiai nemeškeriojome, tačiau kukurūzą karosai čiupdavo ne prasčiau už sazanus. Vietiniai žvejai šias žuvis labai vertina, jų nuomone, karosai yra itin skanūs. Apie voblas (Kaspijos kuojas) nekalbėsiu, nes tos piktžuvės gali taip įkyrėti, kad teks nuo jų bėgti.
Vakarinė žūklė buvo dar intensyvesnė, tačiau – ir vėl tie patys karpiai... Visgi vienas mūsiškių ekipažas pagavo pirmąjį žalčiagalvį. Specialių masalu neturėjo, pabandė plaukdamas į bazę paspiningauti ir užkibo ta egzotinė žuvis (nuotraukoje matote kitą – žymiai smulkesnį žalčiagalvį, didesniojo nenufotografavome).
Bandėme gaudyti amūrus. Sekėsi ne kažin kaip, visgi vieną apie 15 kg svorio ištraukėme. Amūrai žvejojami masalui naudojant švendrų viršūnėles, jos išpešiojamos, užrišamos ant kabliuko. Man gana sudėtinga paaiškinti visą tą masalo užmovimo procesą, bet apie jį esu kalbėjęs ankstesniame rašinyje.
Kadangi jau buvome nusiteikę spiningais žvejoti sterkus, tai tam irgi paskyrėme vieną dieną. Sterkai Ilyje gaudomi protakų išplatėjimuose arba susiaurėjimuose. Čia paprastai būna dugno pakilimai arba nuolydžiai, mūsiškių žvejų terminologija kalbant, dugno „perkritimai“, skardžiai. Valtis įstumiama į švendryną, tenai užsiinkaruojama ir guminukais „daužomas“ dugnas. Tiesiog įprastinis džigavimas – nieko naujo.
Taip bežuvaujant mums užkibo ir smulkutis šamukas, didelių nepasitaikė. Kai kurie valčių ekipažai specialiai bandė žvejoti šamus. Kitaip negu pernai, dabar stambių egzempliorių nepagavo niekas. Nebent aš nežinojau, nors paprastai meškeriotojai mėgsta pasigirti. Didžiausias šamas, kurį mačiau bazėje, svėrė apie 40 kg. Kiti vietiniais masteliais smulkmė – 15–20 kg.
Salačiai, ką ir minėjau, kazachų nuomone yra visiškai nevertingos žuvys, nebent gaudomos šamų masalui. Kitaip nei pas mus, Ilyje niekada nepamatysi salačių daužymosi. Jei pūkšteli žuvis, žinok, kad ten šokinėja sazanas, bet tikrai ne salatis.
Salačiai spiningaujami irgi labai paprastai, nėra čia jokios egzotikos – gidas parodo: mesk ten... Meti voblerį ir vienodai suki ritę. Tada salatis užkimba arba ne. Kaip pasiseks. Juk čia yra žūklė, tad netgi mano nupasakoti sazanai kitąsyk gali masalus čiupti labai gerai, kitą kartą žymiai prasčiau, gali sužvejoti įspūdingo dydžio, tačiau gali masalą nuolat kramsnoti tik tie iki poros kilogramų karpiukai. Nors bet kokiu atveju Ilyje žuvies nepalyginamai daugiau nei žuvingiausioje mūsų upėje, o ir egzemplioriai dažniau pakliūva žymiai didesni.
Bazėje sklido kalbos, kad dabar Ilyje ir apskritai visame Balchaše labai suaktyvėjusi gamtos apsauga. Mes nematėme, bet pasak vietinių, bandoma atstatyti kažkokios vietinės erškėtinės žuvų rūšies populiaciją, kuri baigia išnykti. Toji žuvis panaši į sterlę, tik užauga didesnė. Jei papultum su šiuo laimikiu aplinkosaugininkams į nagus, Kazachstano įstatymai garantuoja nuo 2 iki 5 m „poilsio“ belangėje.
Viena iš vietinių įdomybių, kurios niekada nepamatysi Lietuvoje ir kuri paliko neišdildomą įspūdį, buvo skėrių antplūdis. Kada plauki valtimi, o skėrių būrys skrenda virš galvos nuo vienos salos į kitą, atrodo, kad plauktum naktį – dangus užtemsta visiškai. Pamačiau jų nugraužtus švendrų plotus – maniau, kad jie po gaisro. Girdėjau kazachus pasakojant, kad šiais vabzdžiais galima žuvauti, bet praktiškai to neišbandėme.
Jei lyginčiau ankstesnę žūklę Ilyje, pasakyčiau, kad šįsyk kibo prasčiau. Kita vertus, kibimas buvo pastovus, nors pasitaikė smulkesnės žuvys. Pasak gidų, daug kas priklauso nuo sezono, todėl važiuojant į Balchašą reikėtų pirmiausiai išsiaiškinti, kas kokiu metu geriausiai kimba.
Taip pat nepamirškite pasiimti savo įrangos, kuri labiausiai tiktų vienų arba kitų žuvų gaudymui. Mes, tarkim, galbūt būtume susigundę spiningauti žalčiagalvius, tačiau neturėjome reikiamų masalų. Kitą sykį, jei tik čia atvažiuosiu, būtinai orientuosiuosi į tų egzotinių žuvų gaudymą.
Rimvydas Žilinskas
