Kai šalna nubalina ežerų pakrantes. Mano mėgstamiausi ežerai

Dažniausiai jau rugpjūčio paskutinėmis savaitėmis ežerų lydekos ima jausti artėjantį rudenį. Kurį laiką dar galima stebėti savotišką aštriadančių pereinamąjį laikotarpį iš vasarinio į rudeninį režimą, tačiau vos tik keletą naktų iš eilės šalna nubalina pakrančių žolę, plėšrūnės smarkiai pakeičia savo mitybos specifiką ir tai gerokai atsispindi žvejų laimikiuose.

Mūsų džiaugsmui tokie pokyčiai turi tik teigiamą reikšmę, nes lydekų šiuo metų laiku pagaunama itin daug. Tikriausiai labai neperdėsiu, jei pasakysiu, jog bent kiek labiau prakutęs spiningautojas iš žūklės žymiai dažniau grįžta su pilnu, bet ne tuščiu krepšiu.

Laikas, kai gali ilgiau pamiegoti

Taip jau susiklostė, kad rudenį lydekas dažniau žvejoju nedideliuose ar vidutinio dydžio ežeruose. Mano mėgstamiausi ir daug metų lankomi – Vilkaitis, Niedus, Dumblelis (prie Kapčiamiesčio), Juodasis Kauknorius bei dar keli panašaus ploto ežerėliai.

Tai Dzūkijos kraštas – aplink vandens pakanka, tad aplankau ir šalia esančius didesniuosius telkinius, iš kurių bene labiausiai pažįstu Veisiejį. Bet čia jau būtų kita istorija, kadangi tokiuose ežeruose ir lydekų žvejybos specifika yra šiek tiek kitokia.

Taigi prasideda šalnos ir vandens temperatūra mažesniuose ežeruose tuo metu jau būna nukritusi maždaug iki 12 ° C. Nežinau, ką šia tema kalba ichtiologai, bet esu įsitikinęs, jog tai optimaliausia temperatūra lydekų aktyvumui, juolab, kad ant nosies žiema, kuri iš plėšrūnių pareikalaus papildomų kalorijų. Tiesa, reikėtų pastebėti, kad minėtos šalnos prieš dešimtmetį būdavo bent porą savaičių anksčiau, dabar jos vis vėlyvesnės ir vėlyvesnės.

Aštriadantės grobuonės instinktyviai tai jaučia ir nuo ryto iki vakaro vis ieško ką užkąsti. Iš tiesų tas rytas bei vakaras yra gana sąlyginiai dalykai, kadangi šviesus paros metas gerokai sutrumpėjęs ir priklausomai nuo to – giedra ar apniukę, dienos ilgumas smarkiai skirsis.

Kita vertus, dabar drąsiai galima ir ilgiau pamiegoti nebijant pramigti sėkmingiausias žūklės valandas, nes jos būna vėlyvą rytą bei ankstyvą vakarą, o labai dažnai tęsiasi apskritai be pertraukos. Jei būčiau priverstas pasirinkti tik dvi valandas, kada galima spiningauti lydekas, veikiausiai rinkčiausi 4–5 val. po pietų.

Ne visada, taip pat pasitaiko, jog lydekos geriausiai kimba vos prašvitus kai dar gurgžda po kojomis sušalusi žolė arba nei iš šio, nei iš to trumpai, bet labai aršiai griebia spininginius masalus prieš pat sutemas. Bet tai greičiau retos išimtys, o ne taisyklė.

Vėlgi, kitaip negu vasarą ar ankstyvą rudenį, šios grobuonės kur kas aktyvesnės būna saulėtą, o ne apniukusią lietingą ir vėjuotą dieną. Geriausiai žūklė sekasi, kai giedru dangumi slenka balti kamuoliniai debesėliai ir ežero paviršių šiaušia pietų bei vakarų krypčių lengvutis vėjas. Tai nėra kažkokie mano ypatingi pastebėjimai, tiesiog šias prognozes rašau tiems, kurie galbūt tik vakar paėmė į rankas spiningą.

Kitaip nei vasarą, kada lydekos būna daugiau ar mažiau išsimėčiusios po visą vandens telkinį, po šalnų jos ima koncentruotis pastoviose vietose. Kuomet gerai žinai ežerą, surasti aštriadantes nėra labai sudėtinga, nes jų maitimvietės bent keletą metų iš eilės išlieka tos pačios.

Vėlgi, įtakos tam turi nukritusi vandens temperatūra, nes didžioji ežero augalų dalis apmiršta ir plėšrūnėms tampa vis sudėtingiau susirasti tinkamas slėptuves. Ypač ši problema grobuonėms iškyla nedideliuose lėkštuose ežeriukuose, kurie šiltuoju metų laiku būna smarkiai apžėlę vandenžolėmis – vienintele įmanoma priedanga pasalai.

Taip pat lydekų grupavimąsi sąlygoja ir maisto paieškos. Mailius dabar irgi neplaukioja po visą vandens telkinį, tačiau susirinkęs į didesnius būrius telkiasi vis dar saulės pašildomose seklesnėse ežero vietose. Labai dažnai tai būna mažiau vėjui pasiekiamos įlankos ar negilios protakos tarp salų.

Kelias dienas iš eilės nusistovėjus nevėjuotai giedrai, daug smulkių žuvelių suplaukia ir į toliau nuo kranto nutolusias seklumas kur dar yra išlikusi dalis vandens augalijos. Vasarą dažnai tokiose vietose spiningauti būna tiesiog neįmanoma dėl žolių tankumo, dabar viskas keičiasi kardinaliai ir buvę neproduktyvūs plotai staiga tampa mėgstamomis lydekų buveinėmis.

Kur ieškoti lydekų

Kaip arti krantų rudenį būna lydekos labai gerai galima pamatyti Dumblelio ežere. Jo pakrantės lėkštos ir puikiai tinka spiningavimui. Bet toli sviesti masalą dažnai nė nereikia, kadangi aštriadantės tūno vos ne po pat kojomis po nulinkusiomis į vandenį aukštokomis pelkinėmis viksvomis.

Trauki guminuką ar vartiklę link savęs ir ją lydeka neretai sugriebia vos 1–2 m nuo kranto. Taip yra dėl to, kad aštriadantes į seklias priekrantes vilioja ir kitas lengvai pasiekiamas grobis – varlės. Jomis mielai užkandžiauja ne tik tais metais į legaliojo laimikio sąrašą „įsirašiusios“ lydekos, tačiau ir pakankamai solidžios 2–3 kg plėšrūnės.

Turint omenyje, jog ežero plotas yra maždaug 30 ha, o vidutinis gylis – apie 2,0–2,5 m, vos keli žingsniai nuo kranto pagauti tokio dydžio lydekas pasitaiko ne taip ir retai.

Kad jos čia atplaukė ne tik mailiaus, bet ir varlių paragauti, galima įsitikinti plėšrūnes išskrodus. Skrandžio turinys, jei darai teisingas išvadas, suteikia gana daug ateity praversiančios informacijos. Suprantama, skrodžiu ne visas, tačiau kitąsyk su žmona paragaujam ką tik sumeškeriotos šviežios žuvies, tad šį darbą visada tenka atlinkti man. Dėl minėtos priežasties labai ir nesispyrioju...

Negalėčiau teigti, kad visos to ežero lydekos masiškai puola ryti varles, kažkuri jų dalis pasilieka ir toliau medžioti už priekrantės zonos. Taip pat šis varlių rijimo vajus ne kasmet tęsiasi vienodai ilgai.

Jei ruduo ankstyvas, staigus ir labai šaltas, varlės gana greitai išsislapsto ir tais metais grobuonės turi tenkintis labiau įprastu meniu. Bet kažkokį tai laiko tarpą lydekoms varlienos visgi tenka užkramtyti, ir arti krantų tada jos kimba labai intensyviai. Didžiuosiuose ežeruose šių plėšrūnių „varliavimo“ tradicijos nėra tokios gilios dėl telkinių reljefo ypatumų ir didesnės maisto įvairovės.

Reikėtų dar paminėti ir tai, kad labai arti krantų lydekos ne visuomet laikosi ir mažuose vandens telkiniuose. Pasirinkimą kur joms medžioti lemia oras. Šaltą ir vėjuotą dieną, kai net ir nedideliuose ežeruose smarkiai banguoja vanduo, mailius traukiasi į gilumą. Suprantama, kad lygiai taip pat elgiasi ir grobuonės.

Kaip tipines lydekų pamėgtas vietas galima paminėti švendrėmis arba nendrėmis apaugusias įlankėles arba smarkiau į ežero vidurį įsiterpusius šių augalų kyšulius. Lygia juosta apaugusi priekrantė gal ir turi žymesnį dugno pagilėjimą, tačiau tokiose vietose dažniau rasi ešerių būrį, bet ne lydeką.

Be abejonės, lelijų ar lūgnių lapai gali nurodyti potencialią šių grobuonių buveinę. Taip pat ir į alijošių panašios (deja, nežinau jų pavadinimo) dugne augančios žolės. Jei nėra labai gilu ir vanduo skaidrus, tuos augalus galima įžiūrėti plaukiant valtimi. Šiose vandenžolėse ypatingai mėgsta slėptis lydekos.

Teorija, jog didžioji dalis lydekų antroje rudens pusėje paskui taikiąsias žuvis nuseka į gilumą, aš vis dažniau imu abejoti. Pavyzdžiui, gruodžio mėnesio pradžioje, jei visas ruduo būna sąlyginai šiltas, plėšrūnės mažesniuose ežeruose kuo puikiausiai kimba maždaug 1 m gylyje. Šią teoriją paneigia ir tas faktas, kad žiemą iš po ledo lydekos kartais geriausiai kimba irgi vos iki 1 m seklumose.

Kita vertus, tai mažų ežerėlių specifika, nes čia itin stambių lydekų nedaug, taip pat nėra ir gilesnių duobių. Be abejo tam įtakos turi ir klimato kaita, kadangi pastarųjų metų oro temperatūra gerokai aukštesnė už vidutinę, ji turi tendenciją vis kilti.

Kaip ten bebūtų, bet visur, praktiškai be jokių išimčių, pačios didžiausios lydekos visgi sugaunamos gilesnėse ežerų vietose. Kada mažuose tokio tipo telkiniuose tenka rinktis tarp abejotino stambaus laimikio ir užtikrinto gausaus, renkuosi pastarąjį variantą. Nenusivyliau – nė nepamenu kada tokios žūklės buvo nesėkmingos.

Tęsinys kitame straipsnyje.

Tomas Mykolaitis
Užrašė Romualdas Žilinskas