Jūrų velnių patinai - liliputai

Gelmių meškeriotojais vadinamų žuvų išvaizda tokia klaiki, kad paprastai jos vadinamos jūrų velniais. Nepaisant bauginančios išvaizdos šios žuvys - laikomos delikatesu, kuris sugaunamas gana retai, nes šios jūrų velniai gyvena didelėje gelmėje.

Meškeriotojais velniažuvės pramintos neatsitiktinai, nes jos turi tikrų tikriausią meškerę, kuria per ilgus evoliucijos metus tapo nugarinis pelekas. Tai – ilga, augalo stiebą primenanti atauga, kurios galas paprastai būna nusviręs tiesiai prieš plačius, dideliais ir aštriais kaip ylos dantimis nusėtus jūrų velnio žiobtus. „Meškerės“ gale – švytinčių bakterijų prikimštas maišelis. Velniažuvė šį žibintą gali išjungti ir įjungti, suspausdama arba išplėsdama maišelį vagojančias kraujagysles.

Meškeriotojas slepiasi augalijoje arba priglunda prie dugno ir tampa visiškai nepastebimas, o švytintis gelmėje „masalas“ vilioja artyn priplaukti žuveles, kurios atsiduria tiesiai prieš jūrų velnio žiobtus. Tam užtenka juos pražioti ir naivus grobis kartu su plūstančiu vandeniu patenka tarp aštrių dantų. Kai kurios „velnių“ rūšys išsiaugino meškerę žiomenyse, tad į jų nasrus grobis įplaukia pats, velniažuvei belieka tik sučiaupti žandikaulius.

Tačiau įdomiausi gigantiškų patelių ir nykštukinių patinėlių santykiai, kuriuos galima drąsiai pavadinti susiliejimu ekstazėje tikra to žodžio prasme. Patinėlis aštriais dantukais įpjauna patelės odą ir įsisiurbia po ja. Ten prasideda jo naujas gyvenimas. Patinėlio lūpos ir liežuvis susilieja su patelės kūnu, išnyksta akys, o ilgainiui bendra tampa ir kraujotakos sistema. Patinėlio skrandis po šių metamorfozių tampa organu, gaminančiu apvaisinimo skystį. Pasitaiko, kad velniažuvių patelės nesitenkina vienu sutuoktiniu ir įsileidžia „gyventi“ net tris patinėlius.