Jei vandens telkiniai neužšąla
Ne visi vandens telkiniai ir ne visomis žiemomis užšąla. Arba kai kuriuos ledas padengia ne visiškai. Sraunios šaltiniuotos upės visiškai sustoja tik ilgą laiką esant žemai oro temperatūrai. Tačiau netgi tada jose galima rasti properšų arba ištisų ruožų, kur srovė nepasiduoda šalčiui ir teka nepadengta ledo. Taip būna ir didžiosiose mūsų upėse – Nemune ir Neryje.
Netgi kai kuriuose stovinčio vandens telkiniuose yra vietų, kurias ledas sukausto ne kiekvieną žiemą. Tarkim, Elektrėnų ežeras labai žuvingas, bet, deja, dėl elektrinių įtakos, kurių vanduo atlieka aušinimo funkcijas, čia ledo storis labai nevienodas ir beveik visuomet galima rasti atvirų vandens plotų.
Tą patį galima pasakyti ir apie Kauno marias. Net patį viduržiemį jų aukštutinėje dalyje būna ruožų, kuriuos žvejai iš tolo aplenkia, nes ledas tose vietose labai plonas, o esant menkiausiam atodrėkiui kaipmat atsiveria properšos. Tokių vandens telkinių yra ir daugiau, ypač jeigu jie dideli, sraunūs arba vandens lygis juose nuolat svyruoja.
Ką veikia žuvys užšalus telkiniui, žvejai daugiau ar mažiau žino. Tačiau kaip jos elgiasi žiemą ten, kur nesusidaro ledas? Čia žuvų daugiau, ar priešingai – žvynuotosios aplenkia ledo nepadengtus ruožus? Tai klausimai, kurie neretai domina žvejus ir ichtiologus. Taigi pabandysiu bent kažkiek pasižvalgyti po povandeninį pasaulį tose išskirtinėse, ledo šarvų nesukaustytose, vietose. Tiesa, į kai kuriuos klausimus atsakymo taip ir nėra – mes dar daug ko nežinome, todėl galime tik kurti įvairias teorijas.
Kad žuvų neužšalusiuose vandens telkinių plotuose yra – faktas. Manoma, jog susiklosčius palankioms sąlygoms, čia jų netgi daugiau nei po ledu. Tačiau didelį jų tankumą lemia daug veiksnių, į kuriuos būtina atsižvelgti.
Skirtingai upių aukštupiuose ir žemupiuose
Pradėkime nuo sraunių upių, kurių pas mus yra nemažai ir šiltesnę žiemą ne visos jos būna padengtos ledu. Ypač jų aukštupiai, kuriuose stipriausia tėkmė. Tačiau būtent toji greita srovė ir riboja žuvų rūšių kiekį bei jų tankumą. Viskas čia elementaru: ne kiekviena žuvis mėgsta stiprią tėkmę, o juo labiau žiemą, kai vanduo šaltas. Išsilaikyti greitai tekančiame vandenyje – vadinasi, eikvoti papildomas energijos atsargas, o juk šaltuoju metų laiku žvynuotosios jas itin taupo.
Sunkia užšąlančių upių aukštupių vandenyse dažniausiai yra daug deguonies. Žiemą deguonies trūkumas vargina žvynuotąsias labiau nei maisto stygius. Žuvų organizmas yra pasiruošęs šaltajam sezonui ir jos turi sukaupusios reikalingas riebalų atsargų ilgam badmečiui. Žinoma, kai kurios jų rūšys maitinasi ir per didžiausius šalčius, bet tai tėra tik nedidelė dalis to aktyvumo, kuris būna esant optimaliai vandens temperatūrai. Beje, visą žiemą be maisto negali išbūti liesos žuvys (jos tokios yra ir kulinarine prasme). Tai ešeriai, lydekos, kuojos, plakiai. O šamai, unguriai, karosai, lynai kuo puikiausiai ištveria kelis mėnesius nieko neimdami į gerklę. Pasitaiko išimčių, bet tai – tik reti atvejai.
Žiemą aktyvios mūsų vandenų žuvys (išskyrus lašišines) neprisitaikiusios gyventi stiprioje tėkmėje. Kita vertus, joms čia pernelyg mažai maisto. Kuojų, plakių, ešerių, karšių racionas gerokai skiriasi nuo lašišažuvių, na, o stambesni ešeriai, lydekos, sterkai lygiame akmenuotame dugne bei sekliame vandenyje neras pakankamai slėptuvių, kad galėtų puldinėti savo aukas.
Visai kita situacija susiklosto leidžiantis žemyn upe. Kuo toliau, tuo srovė labiau rimsta, gylis didėja, upė išplatėja, atsiranda įlankų bei užutėkių, o dugne – vis daugiau įvairių nuosėdų. Jei čia dėl kokių nors priežasčių, pavyzdžiui, srovių sandūrų, reljefo ypatumų, intakų, nutekamųjų vandenų, būna atviro vandens ruožų, labai didelė tikimybė, jog juose laikosi didesni žuvų būriai.
Kad ir kaip galvotum, tačiau neuždengto vandens plotuose yra daugiau deguonies, o tai, kaip minėjau, gali būti netgi svarbiau nei maisto kiekis. Bet ir jo čia netrūksta. Juk deguonies reikia ne tik žuvims, bet ir kitiems vandens organizmams, kuriais minta žvynuotosios. Netgi planktono kiekis priklauso nuo deguonies – juk gerai žinoma, kad ties ežerų intakais žiemą visada daugiau žuvų, nes jos čia randa ko paėsti. Lygiai taip pat vandens storymėje plaukantys mikroorganizmai reaguoja į slėgio pokyčius, nes dėl to taip pat kinta deguonies kiekis pagal vertikalę. Galima tvirtinti, kad deguonis ir maisto gausa tarpusavyje yra glaudžiai susiję. Galbūt tai mažiau veikia įvairius dugno moliuskus ar apskritai bentosą (dugne gyvenančių augalų bei gyvūnų visumą), bet pelagialėje (vandens masėje) gyvenantys organizmai į šias perturbacijas reaguoja labai jautriai.
Pats didžiausias žuvų tankumas būna upių žemupiuose, nes čia visada yra pakankamai maisto. Tad upių aukštupiai gali būti puikios nerštavietės, bet ne vietos, kuriose gali nuolat gyventi žiemą aktyvios karpinės žuvys ir lydekos ar sterkai. Galbūt čia rasi vieną kitą ešerį, bet tai tokiu metų laiku bus daugiau išimtis nei taisyklė.
Žiūrėdami į žiemą atsivėrusias properšas, mes dažniausiai nepastebime vieno svarbaus dalyko – priedugnyje susidariusio ledo sluoksnio. Tai – labai svarbus veiksnys, kuris irgi veikia žuvų gausumą tose vietose. Šis ledo sluoksnis susidaro sąveikaujant vandens dalelėms su oru minusinėje temperatūroje. Mažyčiai vandens lašeliai šaltyje kristalizuojasi ir grimzta į dugną. Ilgainiui jų sluoksnis vis didėja ir telkinyje atsiranda povandeniniai ledo luitai. Stovinčio vandens telkiniuose toks reiškinys paprastai vyksta vėlų rudenį prieš ledui padengiant vandens paviršių, bet ten, kur yra tėkmė, taip gali nutikti ir žiemą, ir net pavasarį.
Kai žuvis įplaukia į šią zoną, ji pajunta staigų temperatūros kritimą, o tai jai gali turėti neigiamų pasekmių arba bent jau išprovokuoti jos anabiotinę (tai būsena panaši į kietą miegą, kuomet gyvybiniai procesai labai sulėtėja, o medžiagų apykaita beveik visai nutrūksta) būklę. Kita vertus, neužšalusiuose plotuose dėl vandens maišymosi vandens temperatūra yra aukštesnė, ji nekrenta žemiau 4 °C, čia daugiau deguonies ir žuvys tokiose vietose jaučiasi komfortiškiau, nes anabiozė daugumą jų ištinka, kai vandens temperatūra priartėja prie 0 °C.
Svarbiau maistas ar deguonis?
Žuvų maisto kiekis po ledu ir žiemą atvirose vietose skiriasi. Tačiau pradžioje reikėtų paminėti žvynuotųjų mitybos ypatumus šiuo metų laiku.
Žvynuotosios dabar labiau linkusios ėsti gyvūninės kilmės maistą nei augalinės. Ne tik todėl, jog dauguma žaliosios masės atšalus vandeniui ir trūkstant šviesos žūva. Žuvų organizmas daug sunkiau įsisavina augalinį maistą, nes jų žarnynas jį prasčiau virškina. Taip pat jis nėra toks kaloringas, kaip įvairūs vėžiagyviai, vabzdžių lervos, moliuskai ir pan., o žvynuotųjų mitybos laikas būna gerokai trumpesnis.
Įdomu tai, jog žiemą kai kurios žuvų rūšys (kuojos, plakiai, netgi karšiai) gerokai dažniau minta vandens storymėje plaukiojančiais organizmais, nei knaisiojasi dugno nuosėdose. Nereikia manyti, kad jos ėda išimtinai tik planktoną ar kokius nors plaukiojančius vabzdžius bei jų lervas – ne. Žuvys mielai užkanda ir dugne esančių gyvių, ypač uodo trūklio lervų, visgi žvynuotųjų racionas šiuo metu yra kitoks nei šiltesniuoju metų laiku. Taip pat ne visos žuvų rūšys taip smarkiai jį keičia: vienos beveik iš esmės, kitos – tik iš dalies.
Tai lemia ne tik žvynuotųjų organizme vykstantys pokyčiai, bet ir smulkių organizmų reakcija į pakitusias aplinkos sąlygas. Kai kurie bestuburiai žiemą tiesiog žūva ir atsinaujinti populiacijai iki pavasario palieka telkinyje savo kiaušinėlius. Kitų tuo metu būna tik lervos arba jie patys nuo vėsaus vandens slepiasi giliame dugno sluoksnyje (irgi gali kristi į anabiotinę būklę), kur žuvims bestuburius sunku pasiekti. Visgi gana daug smulkių organizmų žiemą jaučiasi visai puikiai ir būna ne mažiau judrūs kaip vasarą.
Tačiau bestuburiai, kaip ir žuvys, labiau mėgsta deguonies prisotintą vandenį. Žiemą tokios vietos yra kaip tik ledo nepadengtuose plotuose. Tačiau ir jų dauguma negali būti stiprioje srovėje (prisiminkite upių aukštupius), šie smulkūs organizmai taip pat plaukia ten, kur yra aukštesnė vandens temperatūra. Todėl įsibėgėjus žiemai dauguma tų smulkių padarėlių laikosi giliausiose upių vietose, kur vanduo būna šiltesnis. Tai galima pasakyti ir apie tvenkinius bei ežerus, tačiau čia, priklausomai nuo meteorologinių sąlygų, pastebima mažesnė bestuburių migracija.
Štai šioje vietoje susiduriame su dviem visiškai priešingomis teorijomis. Pagal vieną jų didelė dalis planktoninių organizmų žiemą žūva, o išlikę upėse laikosi pačiose giliausiose vietose, kur nėra tėkmės arba ji labai silpna. Neužšąlančiuose ruožuose paprastai teka stiproka srovė, ir ten planktono neturėtų būti. Bent jau nėra tiek, kad žuvims vertėtų čia atplaukti jo ėsti. Žuvis į šias vietas privilioja deguonis, šviesa ir vėžiagyviai bei vabzdžių lervos, nes šio maisto čia iš tiesų gausu.
Tačiau kiti mokslininkai teigia, kad šaltas vanduo bei apniukusios dienos, netgi ledas, smarkiai neveikia planktono kiekio, anaiptol – tokios sąlygos jam yra visai palankios ir jis žiemą kuo puikiausiai jaučiasi. O neužšalusiuose upių plotuose planktono būna apstu, todėl ir žuvys čia atplaukia ne tik lengviau atsikvėpti, bet ir paėsti šio maisto.
Nesiimu spręsti, kuri teorija teisingesnė, bet dėl vieno dalyko sutinka abi pusės – žuvų properšose susirenka daugiau, nei jų būna po ledu. Žvejams tai ir yra svarbiausia.
Apie jaukinimą ir apetitą
Kadangi kalba pasisuko apie žuvų maistą, tikriausiai derėtų paminėti ir žvejų naudojamų aromatizatorių bei atraktantų poveikį joms šiuo metų laiku.
Šaltame vandenyje įvairūs kvapai persiduoda į aplinką prasčiau nei šiltame. Difuzija (lot. diffusio – išsiliejimas, pasklidimas) lėtesnė, t. y. kvapiųjų medžiagų molekulės vandenyje juda ne taip greitai, kaip mes norėtume. Tačiau jos niekur nedingsta, o tarytum susikoncentruoja nedideliame plote. Taip būna stovinčiame vandenyje. Atplaukusi prie jauko žuvis gali staiga papulti į stipriai pakvipusią aplinką, ir tai tikrai ją išbaidys.
Tačiau upėse yra srovė, kuri išnešioja aromatines daleles, ir čia netgi žiemą galima surizikuoti naudoti kvapiąsias medžiagas. Tiesa, jos sklis griežtai pasroviui, juolab jauką tėkmė irgi skalaus, todėl reikėtų žūklei vietą pasirinkti gerokai žemiau jaukinimo vietos, antraip už jūsų pastangas ačiū pasakys kaimynas.
Žuvys, kurios dažniau plauko neužšalusiuose vandens telkinių plotuose, žymiai jautriau reaguoja į oro permainas, kas be abejonės, atsiliepia ir žūklės rezultatams. Anot mokslininkų, žvynuotosios puikiai jaučia paros ritmą, meteorologinių sąlygų kaitą ir po ledu. Tačiau jų organizmas yra užprogramuotas daugiau žieminėms sąlygoms, nes jos nejunta atviro vandens. Nuolat besisukinėjančios properšose irgi yra dar pusiau apsnūdusios, bet gyvena jau pavasario režimu. Į žieminius slėgio kitimus, staigią temperatūros kaitą jos reaguoja ne taip jautriai, nors žuvis lieka žuvimi... Žūklei properšose labiausiai tinka sausas, nevėjuotas pastovus oras – tuomet žvynuotosios būna aktyviausios.
Paskaičius šį straipsnį norom nenorom kils mintis, jog atviruose nuo ledo plotuose žuvų, be jokios abejonės, pagauti galima daugiau. Paradoksalu, tačiau viskas yra priešingai.
Galbūt galima būtų apeliuoti į vandens skaidrumą, nes žiemą vanduo yra bene skaidriausias lyginant su kitais metų laikais, ir žuvys, pamačiusios meškeriotoją iš tolo, spėja išnešti kudašių. Bet tai tikrai ne svarbiausia priežastis, kodėl po ledu jų būna daugiau, o ir rūšinė jų sudėtis įvairesnė. Veikiausiai yra kažkokių veiksnių, kurių nei mokslininkai, nei žvejai nesugeba įvertinti.
Taip pat niekas neužginčys fakto, jog susidarius pirmajai ledo plutai, žvynuotosios skuba glaustis po ja ir palieka dar neužšalusio vandens plotus.
Tačiau ateina laikas, kuomet viskas kardinaliai pasikeičia. Tai – pavasaris. Kovo–balandžio mėnesiais susidariusiose properšose pirmiausia prabunda gyvybė, čia gausu planktono, vabzdžių ir jų lervų, moliuskų ir kitokio žuvų maisto. Drumstas šylantis vanduo ima plėsti savo valdas, tirpina ledą, ir žuvys skuba į atviro vandens ruožus. Įdomiausia, kad tada joms nereikia jokios adaptacijos ir staigus pavasarinis polaidis visiškai nestabdo žvynuotųjų veržimosi į atvirą vandenį. Bet taip dar bus, o dabar – laukime tikros, bet ne kalendorinės žiemos...
Romualdas Žilinskas
