Japonai mums pavydėtų
Vaivorykštinius upėtakius Lietuvoje žvejai kartais pagauna Merkio aukštupyje, kai kuriose kitose upėse, teko girdėti, kad net Kauno mariose iš po ledo. Tačiau mūsų natūralių vandenų šiomis žuvimis niekas specialiai nežuvina, jei neskaitysime Šešupės atkarpos, į kurią Marijampolės muselininkų klubas prileido vaivorykštinių upėtakių gaudymui pagal licencijas. O atsitiktiniai vaivorykštukai meškeriotojams pakliūva pabėgę iš žuvivaisos arba privačių tvenkinių. Būtent apie vaivorykštinių upėtakių žūklę tvenkiniuose ir noriu papasakoti.
Vaivorykštinių upėtakių žūklė tvenkiniuose pirmiausiai išpopuliarėjo Japonijoje, po to išplito po kitas pasaulio šalis ir šiuo metu netgi rengiami šių žuvų gaudymo čempionatai. Tačiau apie varžybas palieku pasakoti žvejams sportininkams, nes bandau žiūrėti į vaivorykštinių upėtakių žūklę paprasto žvejo akimis.
Kur rasti vaivorykštinių upėtakių?
Pas mus tvenkinių, kuriuose galima gaudyti šiuos upėtakius, nėra daug. Kiek žinau, tokia maloni atrakcija šiuo metu galima Vasaknų ir Arvydų tvenkiniuose, kažkur privačiame tvenkinyje šalia Panevėžio, galbūt dar kai keliuose privačiuose tvenkiniuose.
Vaivorykštiniai upėtakiai tvenkiniuose kiaurus metus neišgyventų dėl deguonies stygiaus, aukštos vandens temperatūros, jiems reikalinga nuolatinė vandens aeracija, nors iš tiesų apie tai jau reikėtų klausti žuvininkų bei gilintis į šių žuvų biologiją. Todėl vasarą vaivorykštukų pas mus vargu ar pagaudysite netgi tvenkiniuose.
Bet rudens antroje pusėje, kuomet Lietuvoje lašišinių žuvų gaudytojams būna savotiškas žūklės štilius, tvenkininiai upėtakiai yra bent jau dalinė galimybė numalšinti tą žvejybinį „kirminą“. Tuo metu jų prileidžia į minėtus tvenkinius ir už atitinkamą užmokestį galima visai smagiai kelias valandas pameškerioti. Žuvausi spiningu ar museline, čia jau tavo asmeninis reikalas, įrangos niekas neriboja, kaip, beje, ir masalų.
Nors muselinė meškerė man labiau prie širdies, bet spiningu taip pat žuvauju, jį ir akcentuosiu, nes visgi toks gaudymas prieinamesnis paprastam žvejui.
Tvenkiniuose upėtakiai laikomi iki pavasario, tad yra galimybė juos gaudyti iš po ledo, o vėliau vėl „susemiami“ žuvininkų. Kur po to pakliūva – nesidomėjau, galbūt į prekybos centrus, galbūt ir toliau auginami uždarose talpose bei naršinami. Veikiausiai dalis tikrai paliekama, nes, tarkim, Vasaknų tvenkinyje galima pagauti ir iki 2,5 kg sveriančių egzempliorių. O dominuoja 0,5–0,8 kg sveriančios žuvys.
Pas mus vaivorykštiniai upėtakiai didesni už vidutinį europinį vaivorykštinį ir juo labiau Japonijos tvenkiniuose gaudomą upėtakį, galima tuo tik pasidžiaugti. Azijos šalyse dažniausiai gaudomi kelių šimtų gramų žuveliokai. Nežinau kaip yra kitur, tačiau meškeriojant mūsų tvenkiniuose kaip priegauda gali pakliūti ešerys arba netgi kokių 5–7 kg šamas, todėl nenustebkite. Šamas masalą griebs itin retai, bet tikrai pasitaiko...
Tiesa, kartu su vaivorykštiniais upėtakiais tvenkiniuose kitąsyk būna paleista ir palijų, todėl tai yra dar viena lašišinė žuvis, kurių mūsų vandens telkiniuose šiaip jau vargu ar pagausi.
Gaudant upėtakius tvenkiniuose kažkokios ypatingos įrangos nereikia, faktiškai čia netgi tiktų įvairiausi nedidelio užmetimo svorio meškerykočiai, netgi pirmąsyk gyvenime įsigytas pigus, todėl veikiausiai visai niekam tikęs spiningas.
Visgi pažvelkime iš truputį profesionalesnių žvejybinių pozicijų. Bet tada pirmiausiai reikėtų paanalizuoti tvenkiniuose esančių vaivorykštinių upėtakių žūklę.
Masalai, įranga, žūklės specifika
Tvenkiniuose upėtakiai natūralaus maisto praktiškai neranda, čia jie kasdien maitinami įvairiais kombinuotais pašarais. Žinoma, upėtakis ir liks upėtakiu – jei pasitaikys po nosimi kokia vandens lerva arba nukris ant vandens paviršiaus vabzdys, žuvis praris ir juos. Bet dabar vėlus ruduo, todėl net ir upėtakiai retai kyla į paviršinius vandens sluoksnius. O ir skraidančių vabzdžių nėra. Todėl paviršiuje bulkuojančią žuvį retai pamatysi, upėtakiai laikosi viduriniuose vandens sluoksniuose. Tokia upėtakių dislokacija apsprendžia masalų pateikimą.
Guminuką, blizgutę, voblerį, muselę meti ir lauki kelias sekundes, kol masalas pasieks vidurį vandens. O tada tiesiog lėtai suki ritę. Nereikia čia kažkokių ypatingų vilioklių vedimų kombinacijų – svarbu neskubėti juos traukti.
Kalbu daugiskaita, nes tas pats principas galioja visų rūšių masalams, nesvarbu tai bus guminukas, vobleris ar muselė. Galima daryti trumpas pauzes, bet manyčiau, kad vargu ar dėl to kibs geriau. Upėtakiai jei jau čiumpa masalus, tai čiumpa be ypatingų kaprizų. Turiu omenyje, čiumpa apskritai, na, jei toje vietoje yra žuvų būrys ir jos pakankamai aktyvios.
Tačiau masalai upėtakiams siūlomi ne bet kokie. Visų pirma jie turėtų būti lengvi, maždaug iki 5 g. Guminukus geriausiai verti ant pačių lengviausių galvakablių.
Norint dar labiau sulėtinti laisvą masalo sklendimą, patartina naudoti pasunkintus kabliukus volframiniais rutuliukais, tokie naudojami gaudant museline. Nežinantiems pasakysiu, kad tie rutuliukai būna pačių įvairiausių svorių, bet tik retais atvejais jų masė neviršija 1 g, dažniausiai yra 0,4–0,6 g masės. Geriausiai pasirinkti ryškiaspalvius rutuliukus, man regis, kad vaivorykštiniams upėtakiams ryškūs akcentai patinka.
Beje, upėtakiai, nepriklausomai nuo žuvų dydžio, geriausiai griebia iki 5 cm vilioklius, didesnių kažkodėl nelabai nori.
Tvisteriai kibesni nei riperiai, nors retais atvejais pasitaiko išimčių. Labai tinka įvairios vabzdžių lervų imitacijos, kadangi jų kūneliai paprastai būna ne tokie aptakūs, su įvairiomis „išaugomis“, kojelėmis, žnyplėmis ir pan., dėl ko toks masalas lėčiau skęsta, jį lėtai traukdamas ilgiau išlaikai viduriniuose vandens sluoksniuose. Pavyzdžiui Lucky John Pro Alien Bug, Lucky John Pro Nayada, Lucky John Rock Craw yra tinkamų formų, dydžių, rasime ir kibių spalvinių variacijų.
Neprošal turėti ir specializuotų Area Trout masalų, tokių kaip Lucky John Trick Worm, kurių ryškios, kontrastuojančios tarpusavyje derintos kelios spalvos labai patrauklios upėtakiams, taip pat vienspalvių, bet iššaukiančių spalvų Lucky John Spanky Worm. Pastarųjų dviejų serijų vilioklių silikonas yra labai minkštas, masalų uodegos nesilanksto agresyviai, tad tvenkinių upėtakiams jie labai tinkami. Nors ir ešeriai šiuos masalus mielai griebia, tačiau dažniau ne tokius spalvingus, o mažiau „rėkiančių“ spalvų variantus.
Vaivorykštinius upėtakius pagausi ir sukriukėmis, vobleriais. Tačiau į tvenkinius suleisti upėtakiai nemėgsta labai agresyviai virpančių masalų, labiau reaguoja į plastiškus vilioklių judesius.
Gal todėl mažos lengvos vartiklės jiems yra vieni geriausių vilioklių. Tokios kaip Lucky John Eos arba specialiai vaivorykštiniams upėtakiams sukonstruotos Lucky John Cleo, Lucky John Pepa geros dar ir tuo, kad turi vienšakius kabliukus be užkarpėlių, dėl ko galima praktiškai beveik nesužeistą žuvį paleisti atgal į vandenį.
Spalvinės variacijos gali būti tarsi dviejų standartų, tai priklauso nuo oro sąlygų. Nesakau, kad tik tokios ir ne kitokios, kad būtinai vienas arba kitas naudoti pažiūrėjus į dangų. Bet, kiek rodo praktika, mano pasirinkimas giedromis dienomis žvejoti tamsesniais ir natūralių atspalvių masalais, o apniukus – ryškiaspalviais, puikiausiai tinka ir tvenkinių upėtakiams. Jie apskritai labiausiai reaguoja į visokius rausvus, salotinius, ryškiai geltonus vilioklius, tačiau kitąsyk didesnė tikimybė pagauti visiškai priešingų atspalvių viliokliais. O juoda spalva, mano manymu, beveik visada tinka visoms žuvims.
Vaivorykštiniai upėtakiai gerai reaguoja į įvairius kvapus. Dar neseniai „topas“ buvo česnaku iškvėpinti masalai. Bet dabar juos pranoko... sūris. Gal skamba juokingai, bet tai yra faktas.
Kaip ir minėjau, šios žuvys augo ėsdamos beriamą iš viršaus ir lengvai krentantį maistą ir jau vien todėl joms yra svetima, kuomet viliokliai juda agresyviai, greitai. Čia upėtakiai nepratę medžioti, todėl ir jų „maistas“ neturi greitai sprukti, keisti trajektorijos, pabrėšiu darsyk – masalo judėjimas turi būti sąlyginai lėtas, tolygus, vilioklis gali tiesiog sklęsti vandens storymėje. Tvenkinių upėtakiams tai įprasta, tik labai retais atvejais jie ims vaikytis greitai traukiamus masalus.
Tvenkininiai vaivorykštiniai upėtakiai, kad ir ką besakysi, yra jau šiek tiek aptingusios žuvys, todėl savo jėga nusileidžia natūraliomis sąlygomis gyvenantiems upėtakiams. Tačiau vis tiek priešinasi pakankamai aršiai, pasitaiko ir stambesnių egzempliorių, todėl jų žūklė visai smagi. Kadangi naudojami lengvi masalai, tenka rinktis ir atitinkamą įrangą.
Mano anksčiau minėti įrankiai, kaip patys suprantate, tinka tik tiems, kas vakar pradėjo žvejoti, bent kiek labiau prakutęs spiningautojas norės intensyvaus kibimo, traukti žuvį ir jausti malonumą, užmesti masalą, ne tiek, kiek leidžia įranga, o tiek, kiek reikia.
Tad geriausiai imti nedidelio užmetimo svorio lankstesnius spiningėlius, kuriais mūsų žvejai dažniausiai gaudo šapalus. Kotams nebūtinas didelis jautrumas, vaivorykštinis upėtakis kimba gal ir ne itin agresyviai, bet pakankamai juntamai, o masalą pravedame tolygiai sukdami ritę. Tokie spiningai kainuoja tikrai nedaug, tačiau malonumas jais žvejoti... Pabandykite ir suprasite, nematau prasmės aiškinti kuo skiriasi bridbačiai nuo „kaliošų“.
Bene geriausias variantas būtų Lucky John Anira Stream 10 2,4 m ilgio spiningėlis, geras ir trumpas Lucky John Progress Chub kotas. Jų akcijos parabolinės, todėl upėtakiai rečiau nusipurtys nuo kabliukų, net jei naudosite pintus valus. O ir užmesti su tokiais įrankiais lengvus masalus bus nesudėtinga. Neilgu spiningu užkibusią žuvį nesunkiai įvesite į graibštelį, kuris beveik visuose upėtakiniuose tvenkiniuose yra privaloma žvejo įrangos dalis. Neprapuls tie kotai ir vėliau, nes puikiai tinka gaudyti šapalus upėse.
Valas gali būti monofilamentinis, fluorokarboninis ar pintas. Pastaruoju atveju reikės fluorokarboninio pavadėlio. Toks platus valų diapazonas todėl, kad daug kas priklausys nuo jūsų spiningo lankstumo. Jei kotas kietas, o valas pintas, net neabejoju, kad daug upėtakių nusipurtys ir paspruks, ypač jei masalai bus su vienšakiais be užkarpėlių kabliukais. Bent jau aš rinkčiausi ne pintą valą net ir žuvaudamas išvardytais spiningais. Bet čia kiekvieno žvejo pasirinkimas. Be abejonės, valų nereikia labai storų, nes masalų svoris nedidelis.
Kol tvenkiniai neužšalo, bandykite laimę su spiningu ar museline gaudydami vaivorykštinius upėtakius. Manau, kad ta žūklė bus ne paskutinė – norėsis dar ir dar...
Eugenijus Tironas
