Išsamiai apie poledinę karosų žūklę
Karosus šiltesnėmis žiemomis esu meškeriojęs neužšalusiuose tvenkiniuose. Ne plūdine, bet dugnine meškere su labai jautriomis viršūnėlėmis. Reikėtų pasakyti, kad pavyko, nors tikėjausi geriau. Tačiau aš ne apie tai, nes šis straipsnis yra tęsinys jau rašyto – mūsų tikslas sugundyti karosą po ledu.
Kaip ir minėjau aname rašinyje, karosų viliojimas poledinėje žūklėje daugumai meškeriotojų yra savotiška „egzotika“, bet laikas prie to pratintis jau vien tam, kad praplėstume gaudomų žiemą žuvų sąrašą. O ir savo meistriškumą „pašlifuotume“, žvejybines žinias pagilintume. Žodžiu, kaip bevartyčiau, vis tiek rasčiau tik teigiamus dalykus.
Valgykla šalia miegamojo
Jei jau prakalbau apie radimą, tai reikėtų prisipažinti, kad pirmieji mano bandymai aptikti tvenkinį, kuriame galima pagauti stambesnių karosų, deja, buvo nesėkmingi. Esu jau sakęs, kad ne kiekvienas vandens telkinys žiemą tam tinka. Nesu tas laimės kūdikis, kuris tik išsigręžęs eketę tuoj pat ištraukia žuvį. O čia dar ir ne bet kokią, tačiau tą, kuri pagal visas ligšiolines teorijas netgi neturi kibti.
Kaip supratau vėliau, karosų noras maitintis labai priklauso nuo oro sąlygų. Apskritai, kuo prasčiau žiemą žuvis maitinasi, tuo jautresnė ji tampa orų kitimams. Ir tai būdinga bet kokios rūšies žvynuotosioms.
Karosai man, gal kitiems – kitaip, juk sakiau, kad telkinys telkiniui nelygus, visiškai nekibdavo temperatūrai kritus žemiau –5 °C, įsivyravus šiaurės ir rytų vėjams. Beje, apskritai pučiant smarkiam vėjui, kas gana keista – juk bangavimo žuvys po ledu nejaučia. Taip pat padariau išvadą, kad nemėgsta karosai ir aukšto slėgio ar staigesnio jo kitimo. Gerai, kuomet užsitęsia atodrėkis ir artimiausiomis dienomis nežada baigtis – tada pats metas bandyti savo ir karosų kantrybę.
Diena geriau apniukus, nei saulėta, bet pasitaiko, jog giedra nemaišo. Tačiau tuomet karosai kimba anksti ryte, o esant pilkam dangui – gali ir visą dieną. Tiesa, neištisai, nes jie tartum pakyla trumpam iš snaudulio, užkimba keli ir kokiai valandai vėl kažkur prapuola.
Tokiais atvejais verta aplink laimingą eketę bandyti gręžti kitas skyles, tačiau toliau, kaip 3–5 m nuo buvusios kibios vietos nutolti nepatartina. Galima pasivaikščioti po telkinį ir paieškoti kitos šių žuvų „gulyklos“, nes karosai tikriausiai ten turi ne vieną vietą žiemos poilsiui. Visgi nuo savo „miegamojo“ karosai niekur nenutolsta ir, jei jau maitinasi, tai tik kur nors netoliese.
Tačiau derėtų atkreipti dėmesį, kad karosai užkandžiauja ne visai „lovoje“. Išanalizavęs dugno reljefą supratau, kad jie specialiai bunda maitintis, o ne miega išsižioję. Tai matosi, kuomet nustojus kibti, imi gręžti eketes ir ieškoti kitos laimingos skylės. Paprastai kuriame nors šone nuo eketės maždaug už 2–3 m yra duobelė su minkštesniu dugnu, šalimais koks nors povandeninis šabakštynas, kuriame – deja, puikios vietos avižėlėms „laidoti“.
Veikiausiai, trumpam nubudę karosai iš gilaus dumblo sluoksnio, kuriame ilsėjosi, plaukia į netoliese esančią pilną žabų ir žolių „valgyklą“, o pakeliui randa ir jiems siūlomą masalą. Dažniausiai juos aptinki 2–3 m gylyje šalia kiek didesnio pagilėjimo, nors gali būti, kad rasi ir 1,5 m po ledu, neaišku koks yra bendras to telkinio gylis.
Paprastai tokios vietos šiek tiek didesniuose tvenkiniuose – tai buvusio upelio vagos šlaitai, nes pati vaga ilgainiui prisipildo minkštų nuosėdų, kurios tampa patogios vietos žuvims žiemoti. Senvagėse karosų reikėtų ieškoti irgi gilesnėse vietose, bet nebūtinai toli nuo kranto.
Aš dabar kalbėjau apie didesnių karosų paieškas, nes smulkių karosiukų galima rasti daugelyje balų ir kimba jie kitąsyk vos metro gylyje. Ten, kur jų yra itin daug, karosai paprasčiausiai reikiamai nepasisotina, kad galėtų žiemą ramiai snausti, tad jie po ledu būna aktyvesni. Geriausiai juos žuvauti pirmledžiu, iki ledas labiau sutvirtės, nes storėjant telkinio šarvui net ir smulkmė priversta aprimti. Bent jau iki didesnio atodrėkio, kol ledas pavasariop ims šusti.
Žūklė, kuri nevargina
Gaudomi karosai plūdine meškerėle, avižėle arba tiesiog vietoje avižėlės užsirišus mažytį kabliuką, virš kurio užspaudžiamas nedidukas švino šratelis. Karosų žūklėje tikrai nenuvargsite – jie paprastai negriebia judančio masalo.
Tačiau tai dar nereiškia, jog sukrutėjęs ar į dugną bakstelėjęs ir dumblo debesėlį pakėlęs vilioklis jų nesudomina. Žvejojant avižėle reikia kartas nuo karto lengvai pajudinti masalą, po to ramiai laikyti meškerytę rankoje arba padėti ją ant eketės krašto. Kibimas būna ne iš karto, bet po ilgokos pauzės. Netgi žuvaujant plūdine vertėtų pakelti nuo grunto vilioklį ir vėl nuleisti – tai atkreips karosų dėmesį.
Masalas – uodo trūklio lervos arba mažutis mėšlinis sliekelis. Visgi labiausiai šios žuvys mėgsta vieną stambų trūkliuką, kurį reikia ant smulkaus kabliuko užverti taip, jog jis laisvai kadaruotų ir ilgą laiką būtų gyvas. Manding, kad geriausias viliotojas ir yra pats masalas, jei jis rangosi ant kabliuko, bet ne avižėlė, kuris bus veikiau tik gramzdas. Papildomi jos judesiai padeda šiai žuviai rasti tai, ką ji gali praryti.
Masalą visada guldome ant dugno, nors kartais karosai avižėlę čiumpa pakeltą keletą, o kai kur – ir keliolika centimetrų virš dugno. Galbūt tuo metu ji yra minkštame nuosėdų sluoksnyje ir tik atrodo, kad nesiekia dugno, galbūt ir karosai tarsi ešeriai kartais pakyla. Visgi tas „pakilimas“ būdingas smulkiausiems karosiukams, taip pat dažnesnis minėtose balose, kur jie būna nuolat alkani.
Mažų balų specifika yra dar ir ta, kad čia karosai kimba ant augalinės kilmės masalo. Tiks manų kruopų tešla, paprasta tešla, kuomet kvietinius miltus paprasčiausiai išmaišai su vandeniu, nors toks masalas prastai laikosi ant kabliuko, ir gerai minkyta duona, batonas. Nieko neįprasto – vasarą kūdrose tokiu masalu meškeriojame karosus nuolatos. Bet, darsyk pabrėšiu, mažoje baloje kibs ir atitinkamo dydžio karosai, tai jau yra kone taisyklė.
Nesu tikras dėl tikslinio karosų jaukinimo. Jaukindavau – kimba arba ne. Nejaukindavau – rezultatas panašus. Blogiau nebus, jei mestelėsi kelias saujas nekaloringo žieminio jauko, kuokštą uodo trūklio lervų arba saujelę manų kruopų, kelis batono, duonos minklės rutuliukus. Tas karosų (ar mano?) neapsisprendimas dėl jauko veikiausiai susijęs su tuo, kad jie tvenkiniuose toli nuo savo „gulyklų“ maitintis neplaukia. Aš taip galvoju, nors gal ir klystu.
Manyčiau, kad ten, kur yra kitokių žuvų, jaukinti neverta. Ypač senvagėse. Bet koks jaukas prišauks smulkių kuojų, plakių, o jie tik trukdys nuosekliai karosų žūklei. Tuomet tikrai teks keisti vietą – karosai nespės paskui šių alkanų žuvelių tuntą. Beje, man kitąsyk pasitaikydavo, kad mažuose tvenkinukuose vietoje laukto karoso užkibdavo... dyglės.
Jei visgi jaukinsite, nedideliame gylyje ir stovinčiame vandenyje, mano nuomone, šėryklėlių naudoti neverta, nes jos tik baidys karosus. Reikėtų pridurti, kad stambiausi šios rūšies mano laimikiai buvo pagauti atsitiktinai, žvejojant Nemune kitas žuvis. Tuomet jaukinau, ir gana gausiai.
Dideliems – smulki avižėlė, smulkiems – nesvarbu
Labai didelę reikšmę turi įrangos jautrumas ir subtilumas. Beje, ir vėl kalbu apie truputį didesnius tvenkinius ir didesnius, bent jau delno dydžio karosus.
Karosai kimba vos judindami masalą, liečia jį lūpomis ir pajutę menkiausią įtarimą – spjauna. Tad ir kibimas matomas labai prastai, reikalingas itin jautrus sargelis arba labai maža plūdelė. Ją nebūtina nardinti po vandeniu, nes karosas kimba ne taip, kaip karšis – plūdę jis nardina. Aišku, jei tik plūdė yra pakankamai lengva ir gerai subalansuota. Gali būti, jog plūdę karosas nenardins, o tik lengvai judins.
Bent jau man geriau sekasi gaudyti su jautriu sargeliu, nes labai sunku nutaikyti momentą, kada reikia žuvį pakirsti. Štai tada ir rišu ne avižėlę, tačiau kabliuką, virš kurio maždaug 5 cm atstumu užspaudžiu svarelį. Avižėlė turėtų būti pati smulkiausia, ne didesnė už degtuko galvutę, todėl geriau volframinė nei švininė.
Jos spalva neišsiskirianti: tamsiai ruda, juoda arba (geriausiai) tamsiai pilka. Pasikartosiu – ji nėra šios žuvies vilioklis, o tik atlieka svarelio vaidmenį. Kad esu teisus, įsitikinau virš jos rišdamas tiesiog ant valo mažytį kabliuką – dauguma karosų užsikabindavo ant jo.
Tačiau netgi su sargeliu sudėtinga susigaudyti, kada reikia šią žuvį pakirsti. Sargelis suvirpa, sustoja, suvirpa ir vėl sustingsta... Retai kada jis ilgesniam akimirksniui nulinksta smarkiau.
Taip būna gaudant ir mažose kūdrose. Na, toks kibimo braižas. Bet visiškai kitoks yra kibimų skaičius. Čia pasitaiko, jog karosiukai kimba tarsi smulkūs ešeriukai arba pūgžliai. Aišku, retas atvejis, taip nutikti gali pirmomis dienomis, kai tik ledas padengs balą ir kuomet sniegą tirpdys labai smarkus atodrėkis. Beje, „kūdriniai“ karosiukai nesibaido stambių avižėlių, jiems kitąsyk neimponuoja kokios jos yra spalvos – gali čiupti masalą ir gaudant nudažyta raudonai arba ryškiai geltonai.
Atskira kalba būtų apie valą. Jį reikėtų imti patį ploniausią, kokį tik rasite pas mus nusipirkti, nes ir viena šimtoji milimetro gali turėti didelės įtakos žūklės rezultatams, jei nori suvilioti didelį karosą. Net ir su 0,05–0,06 mm valu ištrauksite delninę šios rūšies žuvį, jei tik nesikarščiuosite. Bet kažkur skubėti nėra ko, nes žiemą karosas ne itin priešinasi. Dažniausiai valas trūksta kertant, jei meškerėlės strypelis kietas, o žvejys kabliuką „sega“ plačiu rankos mostu. Žinoma, į stambesnės žuvies žabtus...
Šitaip nesielkite, net jei ir valas būtų storesnis, tvirtesnis – prisiminkite vasarą – karoso lūpos yra minkštos, todėl ne kabliuką nutrauksite, bet žuvies lūpas išplėšite. Beje, jei tik yra galimybė, rinkitės minkštesnę, tąsesnę monofilamentinę giją. Tai kažkiek kompensuos jos tvirtumo trūkumą. Gaudome juk negiliai ir net silpną kibimą bus galima pajausti be didesnių problemų.
Bet pasitaiko ir pakankamai stambių karosų, tad net ir visai miegantį gražuolį bus sudėtinga ištraukti labai plona gija. Be to, jei žuvauji upėje ar didesniame tvenkinyje, visada tikėkis ir kitų žuvų – gal pasitaikys ne vien minėtos smulkios kuojos ar dyglės, bet visai svari kokia nors karpinės rūšies žvynuotoji. Tada jau ką padarysi – teks naudoti storesnę. Deja, didelių karosų tvenkiniuose nesu pagavęs, bet Nemune pasitaikė ir beveik kilogramą sveriantys egzemplioriai.
Kadangi karosų žūklė gana sėsli, masalo praktiškai nejudiname, juo nežaidžiame, mano nuomone, visgi geriausiai žuvauti su plūde. Tokiu atveju bus labai pravarti specialiai žiemai pritaikyta neinercinė ritė, nes, teisingai sureguliavus stabdžius, mažiau galimybių nutraukti valą.
Romualdas Žilinskas
