Dievo pamiršti vandens telkiniai
Kai Dievas tvėrė pasaulį, jis sukūrė jūras, ežerus ir upes, nes reikėjo kažkur plaukioti žuvims. Tik visai nepagalvojo, kad upės gali ištvinti, nusekti, o šalia esančios žemės įdubos prisipildys vandens ir ten taip pat gyvens žvynuotosios. Arba kitas variantas – upės keis savo vagas, o kažkada buvusios vagos ilgainiui virs balomis, galbūt net balų virtine, ilgai nedžius, ten taip pat ne viena žuvų karta atsives savo palikuonis, čia žmonės ateis meškerioti.
Turbūt supratote, kad kalbu apie šalia upių esančius vandens telkinius, kuriuos tikrai galima vadinti Dievo užmirštais, nes prasibrauti krūmynais, nendrynais, dumblynais ir pelkynais iki jų ne visada pavyksta. Ir tokias balas žvejai daug nesukdami galvos įvardija vienu žodžiu „senvagės“.
Reikėtų pridurti, kad kai kurios jų būna užliejamos kiekvieną pavasarį, lietingesnį rudenį arba užliejamos tik labai stipraus polaidžio metu. Kitos amžiams praranda ryšį su šalia tekančiomis upėmis. Yra dar ir trečias tokių telkinių tipas – pastarosios nuolat turi kokią nors platesnę (gilesnę) ar menkesnę protaką ir jungiasi su upe, nors kai kurių rūšių žuvys iš jų arba niekada neišplaukia, arba tik atplaukia laikinai pagyventi.
Kokios tai žuvys? Tikriausiai galėčiau išvardyti beveik visas, kurias rasite ir toje upėje, jei kalbėčiau apie senvages turinčias susisiekimą su ja. O tose visiškai atskirtose nuo tekančio vandens arba tik kartais juo užliejamose balose susiformuoja savita ekosistema ir galima rasti taip pat gana didelį gyventojų margumyną, neaišku kokios žvynuotųjų rūšys ims dominuoti.
Juk šios senvagės – tarsi visiškai atskiri ežeriukai ir jose ilgainiui išplinta galbūt kuojos, gal raudės, gal karosai arba lynai. Nepatikėsite, bet žinau vieną senvagę, kur be problemų kimba trijų šimtų gramų ir didesnės kuojos. Žinau bent kelias, kur daugumą „taikiųjų“ žuvų sudaro raudės, pasitaiko tikrai stambių raudonakių. Bet nežinau nė vienos, kurioje nerastum lynų ir karosų, galimas tik kitas variantas – tenai yra vien šios žuvys. Bet kokio dydžio! Ypač lynai, nes jiems čia tikras rojus. Trijų kilogramų lynas arba kilograminis karosas – joks stebuklas šiuose vandenyse.
Įdomu tai, kad neturinčiose protakų ir neužliejamose senvagėse nesusidaro nykštukinės žuvų formos, kitaip nei mažuose ežeruose. Bent jau man tokių senvagių nepasitaikė. Manau, taip yra todėl, jog visgi šios balos – nelabai seni gamtos dariniai ir vietinės žuvys dar nespėjo išsigimti.
Reikėtų neužmiršti ir juose gyvenančių plėšrūnių. Kai kuriose senvagėse lydekų būna itin gausu. Bet kitaip nei taikiosios, plėšrios žuvys čia dažnokai kenčia nepriteklių. Nes gausiausiai lydekų pasitaiko tose tik kartais užliejamose balose, kurios po to senka ir keliems metams aštriadantės tampa atkirstos nuo upės. Tada jos ryja viską, ką gali praryti, net viena kitą. Stambaus lyno arba karoso vis tiek nesučiaumos, tad jau veikiau pasirinks ėsti savo gentaines. Ir lydekos tokiuose telkiniuose retai kada būna stambios, paprastai iki pusantro kilogramo, na, maždaug tokio dydžio (amžiaus), kuomet čia paskutinį sykį buvo atplaukusios jų motinos iš upės ir pažėrė ikrų, po to daugiau iki šio vandens lygio upė netvino. Kai patvins – jos išplauks. O gal ir ne – žvejai išgaudys.
Rečiau, bet būna „ešerinių“ senvagių. Čia jau dominuoja ešeriai. Kartais labai nemaži, nors dažniausiai – smulkūs. Būna tarp jų ir viena kita lydeka. Dryžuočių pilnose balose lynams ir karosams yra saugiau, nes ešeriai pajėgia praryti tik mailių arba visai smulkius karosiukus, lynukus. Čia net ir didesnės kuojos bei raudės nejaučia diskomforto, gal net priešingai – „burnų“, kurios gali ėsti jų maistą sumažėja, todėl lieka pačios stambiausios jų rūšies žuvys.
Vienoje senvagėje prisigaudžiau plūdine neaišku kokių žuvų. Na, išsyk nesupratau, kokios rūšies. Nei tai aukšlės, nei tai kuojos, bet galvos kažkokios didelės, kūnai neproporcingai maži, nors pagal viską – karpinės, tik labai juodom nugarom. Po to įsižiūrėjau – šimtgraminiai salačiukai. O pajuodo jie nuo dumblo. Paleidau, bet vargu ar tie salačių vaikučiai sulauks, kada vėl upė ištvins, nes didelės galvos ir maži kūnai reiškė, kad čia jiems maisto trūkumas.
Senvagės būna ne prie visų upių, o tik prie tų, kurios teka nelabai greitai ir daugiausiai lygumomis (todėl ir tėkmė lėta). Bent jau aš važiuoju žvejoti į Nevėžio ir Nemuno senvages. Beje, jei manote, kad Nemunas yra greitos tėkmės upė – labai klystate. Ir žuvauju minėtose balose plūdine arba spiningu. Pavasarį, vasarą, rudenį, net žiemą. Bet apie tai – jau kita kalba, čia trumpai nepapasakosi.
Romualdas Žilinskas
