Baimės feromonas
Lucky John Pro Series guminukų veiksmingumą lemia tai, kad šie masalai turi ir kvapą, ir skonį, kurį plėšrūnas junta pastvėręs “grobį”
Saskačevano (Kanada) universiteto mokslininkai atliko seriją eksperimentų, kurių tikslas buvo išsiaiškinti iš pirmo žvilgsnio keistoką akvariume apgyvendintos lydekos elgesį – plėšrūnė iš pasalų tykoti grobio visada pasirinkdavo vieną ir tą patį akvariumo kampą, esantį maksimaliai toli nuo vietos, į kurią ji visada nuplaukdavo, kai ateidavo laikas atlikti gamtinius reikalus.
Pavojaus signalas – ekskrementuose
Detalūs tyrimai parodė, kad lydekos ekskrementuose aptinkama feromoninė substancija, kurią mokslininkai pavadino “Schreckstoff”. Eksperimentų metu buvo nustatyta, jog ši substancija ne tik labai laki, puikiai sklinda vandenyje, bet ir, ypač ilgai išlieka lydekų ekskrementuose. Tolesni eksperimentai parodė, kad šios substancijos kaip ugnies bijo ne tik mailius, bet ir ūgtelėjusios žuvelės. Mokslininkai nustatė, kad lydekų organizmas šios substančijos negeneruoja. “Schreckstoff” išsiskiria iš lydekų grobiu tampančių žuvelių odos tuo momentu, kai į ją įsminga lydekos dantys.
Subtancijos išsiskyrimą akimirksniu pajunta kitos šalia esančios žuvelės ir sprunka, kaip įmanydamos, net iššokdamos iš vandens, arba išsislapsto nuošaliose užuolandose, kur jų negali pasiekti plėšrūnė. Eksperimentai parodė, kad ši mailiaus reakcija – instinktyvi, nes žuvelės, niekada nepatyrusios lydekų atakų, elgiasi lygiai taip pat kaip jų gentainės, jau pamokytos karčios patirties.
Kai lydeka suvirškina grobį, signalizuojanti apie pavojų substancija, nedingsta, o įsigeria į ekskrementus. Todėl manoma, kad lydeka, ilgokai patruliuojanti pasirinktoje pasalai vietoje, ilgainiui “užteršia” ją baimės feromonu, tad masalinės žuvelės iš tolo ima lenkti tą akvatorijos vietą. Todėl lydekos, nesulaukdamos grobio, priverstos ieškoti kitos vietos pasalai. Tyrinėtojų nuomone, baimės substancija užterštuose plotuose grobio tykančios lydekos dažniausiai tampa spiningininkų laimikiu, nes alkis skatina jas stverti bet kokį grobį, pasirodžiusį akiratyje, dažnai net atrodantį įtartinai.
Kvapo informatyvumas
Biologai mano, kad žuvų jaunikliai pagal kvapą gali nustatyti lydekos dydį, pačios plėšrūnės nematydami. Eksperimentai parodė, kad mailius daug audringiau reaguoja į smulkios, o ne į stambios lydekos kvapą. Matyt, ši instintyvi jų elgsenos subtilybė susiformavo todėl, kad smulkios lydekos daug dažniau medžioja mailių nei įmitusios “mamytės”, kurios mieliau renkasi rečiau sumedžiojamą, tačiau stambų kąsnį.
Mokslininkams pavyko nustatyti, kad lydekos, pasiuntusios skrandin grobį, kvapas yra kitoks nei nepusryčiavusios giminaitės. Šį “aromatą” žuvų jaunikliai taip pat puikiai pažįsta ir atskiria nuo kitų. Papietavusios lydekos kvapas mailiui reiškia, kad lydekos reikia saugotis, tačiau negalima atmesti tikimybės, jog plėšrūnė jau pasisotino ir, kol neišalks, mailiaus nelies.
Įdomiausia, kad tyrinėtojams pavyko išsiaiškinti, jog didžiagalvės žuvelės turi geresnę uoslę. Šie žuvų jaunikliai pagal kvapą gali nustatyti tikslų atstumą iki lydekos, pasirodžiusios jų akiratyje ir netgi “suskaičiuoti”, kiek plėšrūnių jų kaimynystėje ieško grobio. Todėl mokslininkai daro išvadą, kad dauguma medžiojamų masalinių žuvelių sugeba pagal kvapą aptikti pasalose tūnančius plėšrūnus ir gali įvertinti, koks pavojus joms gresia.
Priešingas efektas
Meškeriojimo museline meškere eksperto Stefano Bergerio nuomone, priešingą efektą galima pasiekti naudojant preparatus, kurių sudėtyje yra feromoninių medžiagų, signalizuojančių žuvims apie gardų maistą, t.y. tokių, kurias išskiria apetitiškai besimaitinančios jų gentainės. Juk feromonai gali sukelti ne tik baimę, bet ir džiaugsmą, o kokios yra šių medžiagų galimybės puikiai atskleidžia trumpas ekskursas į chemorecepciją, kuri yra vienas iš žuvų kontaktavimo su aplinka būdų.
Pasirodo, ne tik žuvų burnoje, bet ir ant viso kūno – daugybė receptorių, kurie fiksuoja visas vandenyje sklindančias medžiagas. Šaltuoju metų laiku rekomenduojama pasūdyti jauką, nes žuvys, jusdamos sūrymą, ilgiau laikosi toje vietoje, kur išbertas jaukas. S.Bergeris teigia, kad naujos kartos kvapiosios medžiagos, skirtos privilioti žuvis ir sudėtyje turinčios amino rūgščių ir feromonų, padidina ne tik spiningo masalų, bet ir masalų, naudojamų vilioti žuvis museline meškere, veiksmingumą.
Ekspertas tikina, kad jis surinko pakankamai iškalbingą statistiką, liudijančią, jog stverianti dirbtinę muselę, imituojančią vabzdį ar kitą gyvūną, žuvis ilgiau neišspjauna masalo, jei jis būna pagardintas feromoniniu geliu. Tad peršasi išvada, kad preparatu apdorota muselė – “skanesnė”, nors iš tikrųjų ji – visiškai nevalgomas objektas. Kita vertus, net ir visiškos nekibos dienomis žuvys domisi tais masalais, kurie yra apdoroti kibimo stimuliatoriais. Tuo paaiškinamas ir Lucky John guminukų, turinčių kvapą ir skonį, veiksmingumas, nes į juos integruotos medžiagos skleidžiančios į aplinką skoninius signalus.
