Avižadrėbis ir senas karšių gaudymas spiningu
Žvejai meškerioja dėl daugelio priežasčių. Vieniems tai yra trofėjinių žuvų gaudymas (o, kokia lydeka!), kitiems tiesiog patinka pabūti gamtoje, atsipūsti po sunkių darbo dienų (pailsėjau nerealiai), treti žūklautojai tokiu būdu gauna trūkstamą adrenalino dozę (ji padarė penkias „žvakes“ ir galop nutrūko...), ketvirti (nevyniokim į vatą) žuvį paprasčiausiai suvalgo, penkti... Bet pakalbam apie dešimtus, kuriems žvejyba yra galimybė apgauti žuvį ir pagauti ją taip, kaip tai daro nedaugelis meškeriojančių – turiu omenyje avižadrėbį.
Pirmiausiai galbūt derėtų kai kuriuos žūklautojus supažindinti su šiuo naujadaru, kuris apibūdina tam tikrą spiningavimo pakraipą, būdą, stilių ir lietuvių kalboje pasirodė tik prieš keletą metų. Atvirai pasakius, skamba jis man ne itin lyriškai, rėžia ausį, kita vertus, tai yra vis šis tas „tautinio“.
Avižadrėbis – tai ne avižų drabstymas, ką veikiausiai pamanytų niekada meškerės rankose nelaikęs žmogus, bet avižėlių drebinimas. O trumpiau tariant, labai, tiesiog „nesvietiškai“ subtilus visų rūšių, tame tarpe ir taikiųjų, žuvų meškeriojimas spiningu. Ir tai bus jau net ne mikro, tačiau nano žuvų gaudymas spiningu. Ar skiriasi ši žūklė nuo paprasčiausio ultralight spiningavimo – diskutuotinas klausimas, gal nesigilinsiu.
Visgi tokį pavadinimą sukritikuosiu, nes jis, mano nuomone, yra pernelyg „siauras“, juk žvejojant avižadrėbiu galima naudoti ne tik avižėlės dydžio galvakablius ar ofsetines galvutes, tačiau ir kitus itin smulkius dirbtinius masalus, kurių gana didelė dalis, beje, yra savadarbiai.
Veikiausiai nuvilsiu avižadrėbio fanus, bet pasakysiu, jog tai nėra kažkas nauja, o kaip įprasta gyvenime, pamiršta ir vėl prisiminta sena. Dar pridursiu, kad kiek menu, tai jau trečioji tokio spiningavimo „banga“, tačiau šįsyk į ją atsižvelgta daug rimčiau, kadangi pasitelkus naujausias technologijas gaminami specialūs įrankiai, įranga, masalai ir panašiai, labiau išryškinta tokios žvejybos filosofija ir nusismulkinta iki „negaliu“.
Šiame straipsnyje pasistengsiu neišsiplėsti, apsiribosiu tik spiningavimu miniatiūriniais galvakabliais, kas iš tiesų atitinka avižadrėbio pavadinimą, nes noriu papasakoti apie karšių gaudymą guminukais.
Atgal į praeitį
Bet apie tai vėliau, pradžioje, kaip įprasta mano amžiaus žvejui, nukeliausiu kokius tris dešimtmečius atgal, į tuos laikus, kuomet pinti valai suraižydavo spiningų žiedelius (sakau neperkeltine prasme), o gramo svorio galvakabliai buvo didžiulis deficitas ir juos Lietuvoje gamindavo tik keletas meškeriotojų namų sąlygomis.
Tai buvo, jei taip galima išsireikšti, grubūs dirbiniai ir vargu ar jie atitiko tokio spiningavimo reikalavimus. Tekdavo dar ilgai padirbėti dilde, kad galiausiai kur nors rūsyje išlietas galvakablis įgautų reikiamą formą ir neplėšytų maunamo ant jo kabliuko guminuko. Kita vertus, vargu ar dabartinis avižadrėbininkas žvejotų tų laikų mažais silikoniniais masalais. Juos jau gamino, tačiau senos kartos silikonas nė iš tolo neprilygo dabartiniam tiek tvirtumo, tiek minkštumo atžvilgiu, apie kvapius, prisodrintus krevečių ar kalmarų skoniu guminukus nė nekalbu.
Ir smulkių vilioklių asortimentą žūklės parduotuvėse rasdavome menką – vos kelios firmos tiekė reikiamų gabaritų tvisterius ir riperius, silikoninių vabzdžių imitacijų mums niekas gal net neatveždavo, o gal tiesiog lietuvaičiai žvejai jų nenaudodavo, tad prekybininkai nerizikavo pardavinėti, tai man išsitrynė iš atminties...
Nereikia galvoti, kad tuometinė žūklė buvo „akmens amžiaus“ lygio, nes tada jau atsirado pirmieji spiningai, kurių užmetimo svorį galima matuoti nuo nulio, o žvejai sportininkai mūsų šalyje pradėjo plėtoti spiningavimą mikromasalais.
Pamenu, kad dėl to per spiningavimo varžybas pradžioje kilo daug nesusipratimų. Tuomet daugiau įskaitinių taškų pririnkdavo tie žvejai, kurie sugebėdavo per atitinkamą laiką pagauti daugiau „galvų“, tad vyresnieji, įpratę žvejoti per varžybas stambias žuvis likdavo paskutiniai – juos nesunkiai nurungdavo jaunesni, pažangesni meškeriotojai prilupę porą tuzinų piršto dydžio ešeriukų. Bet gal grįžkime prie pagrindinės temos...
Paakintas bičiulių sportinininkų spiningautojų ir aš pamėginau įvaldyti tokį žūklės būdą, įsigijau ir atitinkamą, beje, pakankamai pažangią tais laikais įrangą. Faktas, kad pradžioje gaudžiau ešerius. Sekėsi, reikia pasakyti, tikrai neprastai, pagavo azartas, vis labiau įnikau į mikrodžigavimą.
Masalų asortimentas plėtėsi, patirtis didėjo sulig kiekviena žvejyba. Ešerių gaudymas jau ėmė nebetenkinti. Bežuvaujant ešerius užkibdavo tai šapalas, tai meknė, suprantama, lydekos, salačiai ar sterkai, tačiau tai – įprastos spiningu gaudomos žuvys. Teko girdėti, kad šitaip galima sugundyti vadinamas „taikiąsias“ žuvis, nes juk kiekviena suaugusi žvynuotoji, neišskiriant nei aukšlių, nei gružlių, nepraleidžia progos pasisotinti smulkiu pirmamečiu mailiumi.
Pamėginau keisti gaudymo „kryptį“. Pirmieji rezultatai nuvylė. Tikrai to „nenurašau“ tuometiniams masalams, kadangi net smulkiausi jų man buvo per dideli, ar įrankiams, nes keli pažįstami spiningautojai net labai sėkmingai traukė raudes, kuojas ar aukšles. Tiesiog taikiosioms žuvims reikėjo truputį kitokios žūklavimo technikos, taktikos ir tai visiškai suprantama. Juolab, dažniausiai žvejodavau tekančiame vandenyje, o gaudymas mikromasalais upėse ar upeliuose gana smarkiai skiriasi nuo žūklės stovinčio vandens telkiniuose.
Vargau porą sezonų, kol galiausiai įgudau suvilioti aukšles, strepečius, raudes, kuojas ir kitas spiningu negaudomas žuvis. Beje, bene lengviausiai smulkiais guminukais sužvejoti strepečius, o sunkiausiai... pūgžlius. Bent jau taip nutiko man.
Žvejybiniai gandai sklinda žaibo greičiu, sužinojau, kad mažais guminukais keli Lietuvos spiningautojai sėkmingai gundė karšius. Vienas jų ir dabar pas mane facebook paskyroje yra drauguose, bet pavardės neminėsiu – gal žmogus nenori.
Pirmieji karšiai spiningu
Taigi nutariau pagauti spiningu karšių. Ir tai pavyko, nors pirmuosius tokios rūšies laimikius sužvejojau ne upėje, bet karjere.
Jau tada buvau girdėjęs ir apie šių žuvų žūklę mažytėmis sukriukėmis bei smulkiais vobleriais. Tiesą sakant, abejojau minėtų masalų efektyvumu ir pagautus karšius laikiau veikiau atsitiktiniu laimikiu. Man juk taip pat pasisekė porą plačiašonių sugundyti vartikle, ir blizgės trišakiai buvo žuvų gerklėse, tačiau teigti, jog karšiai kimba ant vartiklių ir eiti jų specialiai žvejoti, tikrai nesiryžau.
Abejonė dėl voblerių ir sukriukių tinkamumo karšių žūklei buvo grįsta tuo, jog plačiašoniai guminukus (žvejodavau tik tvisteriais) čiupdavo beveik visada netoli dugno gelmėje, tačiau dar beskęstančius. Todėl pagrindinis akcentas tokioje žūklėje – masalas turi grimzti kuo ilgiau, bet tuo pat metu ir dirbti.
Ant lengvo galvakablio užmautas tvisteriukas virpina uodegėlę net ir laisvai skęsdamas, suprantama, jei jo uodegėlė yra plona, o vilioklis pagamintas iš minkšto silikono. Kaip minėjau, tada silikonas buvo ne kažin kokios kokybės, tad tekdavo masalus virinti, kad suminkštėtų, o tvisterio uodegėlę nukarpyti, kad ji tankiau virpėtų ir pats guminukas būtų smulkesnis. Nukirpdavau ir dalį kūnelio.
Kadangi tuo metu niekur neradau reikiamų galvakablių, vietoje jų ėmiau naudoti volframines avižėles su ilgais kabliukais. Tinkamų avižėlių taip pat būdavo sunku gauti. Švininės nelabai geros, nes reikiamo svorio avižėlės – pernelyg stambios, o karšiui nepatinka didelė, palyginti su pačiu masalu, galvutė, nes tada guminuką jis čiumpa nenoriai.
Nors avižėles spiningaudamas buvau išbandęs dar iki tol – kuomet bandžiau vilioti kitas smulkesnes karpines taikiąsias žuvis, avižėlės kitąsyk praversdavo ir užsiožiavus ešeriams – man tai jau nebuvo naujiena.
Kiek pamenu, geriausios masalų spalvos karšiams: ruda, vyšninė, tepalinė ir juoda. Blizgučių, kuriais prisodrinamas silikoninis masalas, karšiai nemėgdavo. Gal dabar yra kitaip, aš kalbu būtuoju laiku.
Kadangi naudodavau labai lengvą masalą, valą rinkdavausi ne didesnio nei 0,14 mm diametro. Kalbu apie monofilamentinę giją. Pati optimaliausia, mano paskaičiavimais, buvo 0,11–0,12 mm storio. Visgi karšis – ne aukšlė, pastarosioms žuvims gaudyti nesidrovėdavau imti ir 0,08 mm valą. Karšių žūklėje reikėdavo derinti valo stiprumą su jo galimybėmis atitinkamu atstumu užmesti lengvą vilioklį. Nors kaip bederinau, tačiau tokia žūklė kainuodavo labai brangiai – daug avižėlių palikdavau žolėse, tarp akmenų, tiesiog jas nutraukdavau.
Reikėtų pabrėžti, kad vienas iš esminių valo reikalavimų žuvaujant mikromasalais – jo tąsumas. Monofilamentinė gija nėra tokia jautri kaip pintukas, tad žvejojant atsargias žuvis reikėdavo rinktis standesnę. Kita vertus, spiningaujant su tokia mažėja užmetimo nuotolis, tad aukso vidurys veikiausiai yra netąsi, tačiau minkšta gija. Ir nepainiokite valo minkštumo su jo tąsumu.
Meškerykotį naudodavau labai ilgą – 3 m ilgio, nes spiningaudavau nuo kranto ir tik taip lengviau nusviesdavau lengvą masalą, užmesti jį prireikdavo dažniausiai kiek įmanoma toliau. Koto testas – 0–7 g. Kadangi trūkčioti ar džigauti mikromasalo nereikėdavo, tai ir spiningas mano buvo liaunas, lankstus, kaip dabar sakytumėm, grynas „parabolikas“.
Vienintelis dalykas, kuris dar šiek tiek išprovokuodavo karšio kibimą – vos juntamas plastiškas guminuko timpčiojimas jam beskęstant. Nukritusio ant dugno vilioklio karšiai karjere kažkodėl negriebdavo. Jau vėliau, kuomet žvejodavau Nemune arba iš valties, naudodavau kitą techniką, kitokios svorio galvakablius, kitą spiningą, bet tai – kita istorija.
Geriausios vietos gaudant nuo kranto būdavo gilios duobės kraštas, kur šlaitas terpiasi į seklumą, ties tuo gylio „perėjimu“ ir viliodavau karšius. Daugiausiai žuvų sugundydavau, suprantama, anksti ryte arba vakarėjant, kai karšiai vasarą palikdavo duobes ir artėdavo prie krantų.
Karšio kibimas žūklaujant mikroguminukais, būna labai specifinis. Jis dažniausiai vos juntamas arba apskritai nejuntamas, o tik matomas – valas staiga pradeda krypti į šoną. Štai čia ir praversdavo liaunas lankstus spiningas, nes esmė – ištraukti poros kilogramų žuvį plonu valu, o žaisti guminuku, kaip minėjau, reikėdavo tik minimaliai ir tokio įrankio šiems veiksmams pilnai pakako.
Užmestą silikoninį vilioklį būtinai skandindavau ant įtemptos gijos, nes kitu atveju kibimo nepastebėdavau, tai seniai žinoma tiesa – negalima prarasti kontakto su masalu.
Ultralight nepamiršau ir dabar, turiu šiuolaikinę įrangą, pernai tikrai daug laiko praleidau ešeriaudamas, gaudydamas naktimis šapalus, pakliuvo ir karšis, nors karšių, atvirai pasakius, tikslingai nebandžiau žvejoti spiningu jau ilgą laiką. Juk negaliu visko meškerioti vienu sykiu, kažkam skiriu daugiau dėmesio, kažkas nueina į antrą planą.
Aišku, tokios žūklės turbūt negalima vadinti tuo tikruoju avižadrėbiu, bet ir vėl – kur yra riba tarp ultralight spiningavimo ir dar subtilesnės žvejybos spiningu?..
Romualdas Žilinskas
