Ar žuvys gudresnės už žvejį?

Praktiškai susidaro gana paradoksali situacija – tie gyvūnai, kurie, mūsų nuomone, yra tokie „kvaili“, gyvena Žemėje jau 530 mln. metų. Mes – protingieji – esame čia tik „svečiai“, kadangi homo sapiens laikas skaičiuojamas tūkstantmečiais ir, anot archeologų, yra apie 200 tūkst. metų. Aš nekalbu apie pirmuosius hominidus, kurie iš principo buvo bendri tiek mūsų, tiek ir beždžionių bendri propro...tėviai, nes net ir pastarieji prieš daugiau nei 9 mln. metų šioje žemėje dar negyveno.

Na, gal nesigilinsiu į šiuos dalykus smulkmeniškai, kadangi ir kalba bus ne apie tai, be to mokslininkų požiūris į įvairių gyvūnų rūšių, o ypač žmogaus, atsiradimo istoriją nuolat kinta. Noriu pasakyti visai ką kita ir tai patvirtintų bet kuris biologas. Gyvūnai, kurie sulaukia tokio amžiaus (čia aš apie tuos šimtus milijonų metų), nėra visiški „begalviai“, nes jie sugebėjo prisitaikyti prie nuolat kintančių klimato sąlygų, gamtinių katastrofų, net išgyveno meteoritų sprogimus ir kitas negandas, ištikusias mūsų planetą.

Štai kaip pagarbiai kalbu apie tą spurdantį ant kabliuko karosėlį – net patį juokas ima.

Juokas juokais, bet žuvys iš tiesų mokosi. Ir netgi visą gyvenimą. Tegul tai bus instinktyvu, tegul tiesiog priverstinai gamtos surėdyta, tačiau faktas – kaip blynas. Netgi dar daugiau – jos ne tik mokosi, o savo elgesiu kopijuoja gentaines, ir tai galima pavadinti netgi daugiau nei instinktu.

Nors gal ir ne, nesiimu tokių dalykų tvirtinti, bet, pažvelgus iš šalies, kai kurie žvynuotųjų elgsenos niuansai yra mįslė netgi ichtiologams. Pastarieji eksperimentuoja su žuvimis ir kaskart atranda pačių netikėčiausių dalykų, neretai tik dar labiau supainiojančių mokslo šviesulius, užduodančių jiems naujų klausimų. Niekada nesakykite: „Bukas kaip kilbukas“, nes mūsų gružlys tikrai nusipelnė geresnio įvertinimo. Be to, klausimas – tai gal žuvis, žvelgdama į meškeriotoją, kuris bergždžiai stengiasi ją suvilioti, galvoja: „Na, ir kvailas tipas ant kranto su meškere sėdi – juk šiandien aš visiškai nenusiteikusi maitintis...“?

Vėlgi, suprantama, juokauju, nors iš tiesų daugelis pašalinių veiksnių: atmosferos reiškiniai, vandens temperatūra, skaidrumas, deguonies kiekis ir panašiai, taip pat ir žuvų rūšių fiziologiniai ypatumai lemia, ar mes namo grįšime nešini laimikiu, ar tuščiomis rankomis. Bet, kaip sakiau ir dėl ko rašau šį straipsnį, yra ir daugiau įdomių dalykų, kurių meškeriotojai neįvertina.

Trys keliai į pažinimą

Kažkada savo straipsniuose buvau rašęs, jog žuvys gali skirti daiktų formas ir dydžius. Tad esantys po vandeniu keturkampiai joms sukelia skirtingas asociacijas nei, tarkim, trikampiai ar skrituliai, žinoma, jei tai yra susiję su žvynuotųjų mityba, pavojumi ar pan.. Negana to, apmokytos žuvys gali jausti skirtumą tarp tokios pačios formos daiktų, kurie savo dydžiu skirsis vos keliais milimetrais.

Kai kalbame apie delfinus, nors jie ne žuvys, tokius dalykus gal ir nesunku įsivaizduoti. Tačiau ką bendra turi šie protingi žinduoliai, pavyzdžiui, su mūsiškiu pūgžliu? Pasirodo, kad labai daug. Tam tikra prasme žuvys apmokymuose niekuo neatsilieka ne tik nuo delfinų, bet netgi nuo žmogaus.

Yra žinoma, kad kiekvienas aukštesnysis organizmas turi tris kelius į pažinimą. Tai būdinga ir mums, ir žuvims, nes, sutikite, žuvys – ne kerpės ir ne grybai.

Pirmasis būdas kažką išmokti yra protėvių patirtis. Tai perduodama genetiškai. Jei pirmieji homo sapiens išmoko saugotis plėšriųjų žvėrių, kadangi jie kėlė pavojų, mes taip pat nepulsime į narvą pas liūtą, net jei jo niekada ir nesame matę.

Antrasis kelias pažinti aplinką – tai žiūrėti į labiau patyrusius bandos, o mūsų atveju, šeimos, visuomenės ir pan., narius ir juos mėgdžioti arba... ne. Kitaip – mokytis iš svetimų klaidų. Vaikai stengiasi elgtis, kaip suaugusieji, kopijuodami jų elgesį.

Trečiasis, tačiau jokiu būdu ne pats lengviausias būdas ko nors išmokti, yra remtis savo asmenine patirtimi. Čia jau galima labai smarkiai nudegti, juolab kad žmogus – vienintelė gyva būtybė, kuri labai dažnai nepasimoko iš savo karčios patirties – t. y. rizikuoja dar ir dar kartą. Bet mes kalbame apie žuvis.

Tad jei imsime nagrinėti visus šiuos tris pažinimo kelius, pamatysime, jog žuvys elgiasi panašiai, kaip ir žmonės. Jos turi genetinį paveldimumą, kuris instinktyviai padeda joms išvengti įvairių pavojų. Žvynuotosios, būdamos būryje arba stebėdamos iš šalies savo rūšies atstoves, taip pat gali daug išmokti. Ir galiausiai – sykį pasprukę iš plėšrūnės nasrų jos tampa baikštesnės ir įsimena, kas ir kaip kėsinosi į jų gyvybę.

Genetinis paveldimumas suprantamas savaime, nes jo neturinti rūšis labai greitai išnyktų nuo Žemės paviršiaus. Tačiau kitus du atvejus reikėtų paanalizuoti plačiau.

Jei dažnai žvejojate šapalus, tikriausiai atkreipėte dėmesį į faktą, kad naujoje vietoje dažniausiai pirmasis ir dažnai didžiausias šapalas pagaunamas vos atėjus prie vandens. Po kurio laiko galima sumeškerioti ir antrąjį, daug vėliau – trečiąjį, o ketvirtojo teks laukti labai ilgai. Žinoma, tai ne šimtaprocentinis atvejis, bet, pripažinkite – tikrai neretas.

Mokslininkai, ilgai laikę akvariume šias žuvis, nutarė patikrinti, ar tikrai šapalai po kurio laiko gali instinktyviai suprasti, kur yra grėsmės priežastis. Užmovę ant kabliuko jų skanėstą – žiogą – vyrai įmetė jį į vandenį. Nieko blogo neįtardami šapalai visu būriu metėsi prie masalo ir pats greičiausias iš jų prarijo vabzdį. Pagal visas žūklės taisykles šis žuveliokas buvo pakirstas ir ištrauktas iš akvariumo.

Antrą kartą įmetus ant kabliuko pamautą žiogą, grupės nariai prie jo priplaukė, kurį laiką apžiūrinėjo ir tik po penkių minučių drąsiausias (ar kvailiausias?) iš jų sušlamštė vilioklį. Trečią kartą šapalų reakcija tartum atbuko, bet viena žuvis visgi po penkiolikos minučių susigundė vabzdžiu. Jei trečias kartas ir melavo, tai ketvirtas – garantavo: visą valandą nė vienas šapalas nereagavo į vandens paviršiuje judinantį kojeles žiogelį. Pabodus laukti, eksperimentas buvo nutrauktas.

Toks pats bandymas buvo atliktas su karšiais, karosais, aukšlėmis, ešeriais. Rezultatai buvo labai panašūs – paprastai po 1–3 ištrauktų iš vandens grupės narių, kiti į masalą imdavo reaguoti silpniau, kol galiausiai jo visiškai neėsdavo.

Išvada buvo labai paprasta ir įtikinama – žuvų pulkui kilusį pavojų kitos tos grupės narės ėmė sieti su masalu. O dabar pavyzdys iš mano asmeninės patirties, kuris tiesiogiai susijęs su aprašytais eksperimentais.

Kasmet bent porą kartų nuvažiuoju į Nevėžį gaudyti kuojų tuo metu, kai pasklinda žinia, jog jos masiškai kimba. Nesigirsiu, tačiau visą laiką pagaunu bent 2–3 kartus daugiau nei aplinkines pakrantes apgulę žvejai. Kur sėkmės priežastis?

Aišku, galima sakyti, kad esu geriau pasiruošęs žūklei: anksti atvažiuoju ir išsirenku man gerai žinomą vietą, mano įranga visada būna geriau sureguliuota ir jautresnė nei šalia stovinčių, daug jaukinu ir parenku kuojoms tinkamą prievilą. Tačiau viena iš priežasčių, o čia gaudau daug metų, tad ir galiu daryti tokias prielaidas, yra ta, kad visada turiu bent 3–4 rūšių masalus.

Pastebėjau tokį reiškinį – kai pradžioje, žvejojant kuojas, jos gerai kimba ant uodo trūklio lervų, o vėliau žuvų kibimas nei iš šio, nei iš to pradeda silpti, reikia šioms žuvims pasiūlyti kitą masalą. Tarkim, musės lervas. Ir kuojos vėl pradeda nardinti plūdę. Tačiau po kažkiek laiko kibimas vėl ima susilpnėti. Tada bandau vilioti šias žuvis sliekais ar tešla ir dažniausiai vėl sulaukiu teigiamų rezultatų. Jei įvykiai seka ta pačia eiga, t. y. žvynuotosios po kurio laiko vėl kimba vis prasčiau ir prasčiau, kuojoms galima siūlyti dar kitokį masalą arba grįžti prie tų, kuriuos jau naudojote. Beveik garantuoju, kad kibimas atsinaujins.

Tai galima paaiškinti paprastai. Kada gerai prijaukintoje vietoje suplaukė gausus kuojų būrys, jos pradžioje geriausiai kimba ant to masalo, kuris joms tąsyk atrodo gardžiausias. Bet po kurio laiko žuvų gretos ima retėti ir kitos pajunta pavojų – jį ima gretinti su siūlomu viliokliu. Tačiau jauko žūklavietėje yra, kadangi kuojas pastoviai ir gausiai jaukinu, tad iš vietos žuvys nesitraukia.

Kitas masalas kuojoms yra naujiena ir, jeigu jis pasirodo tinkamas, šios žuvys vėl jį drąsiai čiumpa. Ir vėl po kurio laiko žvynuotosioms kyla įtarimas, kad dėl to, jog kai kurios jų gentainės spurdėdamos paliko gimtąją stichiją, kaltas tas ėdamas dalykas. Ir taip toliau.

Visgi žuvys nėra tokių protinių sugebėjimų, kaip kokie šunys ar beždžionės, jų atmintis – trumpalaikė ir sąlyginiai refleksai vystosi lėtai. Tad grįžus prie seniau siūlyto masalo dar ir dar kartą galima laukti teigiamų rezultatų.

Mokytis geriausiai klasėse

Mokslininkai nustatė, kad vienas pagrindinių veiksnių, kuris skatina žuvis mokytis ir kopijuoti kitų žuvų elgesį, yra būriavimasis. Žvynuotosios greičiau išmoks kokių nors triukų ar tiesiog adekvačiai reaguoti į vandenyje kylančius pavojus, jei dar jų nepatyrusios, kuomet žuvys sudarys bent kelių individų grupę. Kuo būrys didesnis – tuo geriau. Kuo daugiau būryje suaugusių žuvų – tuo greičiau jų įgūdžius ar įgytą patirtį perims jauniklės.

Pavyzdžiu buvo pasirinktas kuojų mailius, kuris nespėjo suplaukti į būrius. Toks mailiukas beveik nereagavo į apmokymus. Tačiau šiek tiek vyresnis mailius, kuris natūraliai jau ima sudaryti vienodo amžiaus žuvelių būrelius, mokėsi gerokai stropiau. Paaugę jaunikliai buvo dar protingesni, o suaugusios žuvys pranoko visus ichtiologų lūkesčius.

Pastarosios būdamos akvariume kartu su lydeka netgi išsiugdė savotišką strategiją, kaip nepatekti jai į nasrus. Kai plėšrūnė būdavo viename akvariumo gale, kuojos susigrūsdavo į priešingą. Kai lydeka plaukdavo link jų, žuvelės sprukdavo už plėšrūnės nugaros ir vėl tūnodavo toli nuo jos.

Galiausiai lydeka prarado viltis pagauti bent vieną iš tų protingų kuojų ir paliko jas ramybėje. Tačiau žuvys, matydamos grobuonę, tebebuvo budrios ir net jei pastaroji nemedžiojo ir nekreipė į kuojas dėmesio, jos vis tiek lydekos saugojosi.

Dar vienas naudingas pastebėjimas. Tikriausiai žvejai patyrė savo kailiu, jog žuvis, kurios gyvena vandens telkinyje prie miesto, žymiai sunkiau sumeškerioti, nei tas, kurios plauko kažkur „laukiniuose“ vandenyse. Kai kurios žvynuotųjų rūšys, norėdamos čia išgyventi, netgi iš esmės keičia įpročius, nes to reikalauja atsargumas.

Galiu paminėti Kauno miesto viduryje, Nemune ir Neryje, gyvenančius šapalus. Jų čia yra, ir gana daug. Tačiau ar kas nors yra matęs, kad jie bulkuodami rankiotų vabzdžius nuo vandens paviršiaus? Bent jau dienos metu, kada aplink pilna žvejų? Aišku, kad ne.

Vakarėjant ties tiltais, kur žiburiai pritraukia pulkus įvairių skraidančių vabzdžių, net ir miesto ribose šapalai neištveria ir gviešiasi skanaus bei lengvo grobio. Visgi pagauti juos, tarkim, plukdant vandens paviršiumi ant kabliuko užkabintą žiogą, musę ar panašų kąsnį, daug sudėtingiau nei užmiestyje, nors ten žuvų ir bus gerokai mažiau.

Tereikia nuvažiuoti prie tų pačių upių 20 km už miesto, ir jūs galėsite pamatyti įprastesnį vaizdą – šapalai, jei jų tose vietose yra, esant tinkamam orui būtinai pakils prie paviršiaus užkrimsti skraidančių uodų ar vienadienių. Nors, gal jau pastaruoju metu ir čia šapalai bijo nosį iš vandens kaišioti, nes žvejų, žvejų...

Taip pat įprastas dalykas. Žuvys sieja žmogų su pavojumi, jei jį mato. Ypač tos, kurios, kaip sakiau, gyvena miesto ribose. Tokiose upėse, kaip Šventoji, Šešupė, Dubysa, Jūra yra tiltų, ties kuriais nuolat laikosi šapalų būriai. Nemaža dalis tų tiltų yra išskirtiniai, lyginant su Nemuno arba Neries tiltais, kadangi jie žemi, nuo jų patogu žvejoti.

Bet ir šapalai ne kvaili – jie tada puikiai mato žvejį, įžiūri plūdę, netgi junta, kad vabzdys arba kitas masalas yra pakabintas ant kabliuko, gali būti, kad įžiūri ir valą, kitu atveju, būdami alkani, reaguoja ne taip atsargiai. Ir gali mėtyti nemėtęs žiogus bei laumžirgius – negriebia. Būna išimtinių dienų, bet tai irgi galima paaiškinti padidėjusiu žuvų aktyvumu, budrumo praradimu, vandens drumstumu ir panašiais dalykais. O šiaip jau giedrą pavakarę, kai matai pulką kilograminių šapalų, kai tau net seilė varva, ir bandai siūlyti vabzdžius – tik veltui gaišti laiką: užkimba nebent koks neūžauga iš kažkur atsiradęs šapalo vaikelis.

Tačiau yra ir kita medalio pusė. „Miesto“ žuvys visiškai nereaguoja į pravažiuojančių mašinų ar besimaudančių žmonių keliamą triukšmą ir šurmulį. O ką jau kalbėti apie žvynuotąsias, kurios gyvena po geležinkelio tiltu arba kokiame nors uoste. Toliau nuo miesto žuvys gali būti gerokai jautresnės mašinos, valties variklio burzgesiui ar žmogaus trepsėjimui ant kranto, tačiau brendanti atsigerti į upę karvė joms asocijuosis su maistu – drumsčia dumblą, aplink skraido akliai, musės ir, ne paslaptis, jos mėšlas taip pat gali būti neblogas užkandis.

Plėšrūnės – pažangiausios mokinės

Dar norėčiau grįžti prie tos vietos, kur kalbėjau apie kuojas, kurias sėkmingai gaudau nuolat keisdamas masalus. Sakiau taip pat, kad būryje žuvys geriau mokosi, greičiau supranta apie gresiantį pavojų. Tačiau plėšrūnės, o prie jų galima priskirti ir visaėdžius šapalus, nebūtinai gali sudaryti būrius, ir išvengti žabangų jos dažnai išmoksta savo kailiu. Apskritai, plėšriosios žuvys savo „intelektu“, kuris pasireiškia veikiau kaip prisitaikymo lygis prie atitinkamu aplinkos sąlygų, pranoksta taikiąsias jau vien todėl, kad jomis maitinasi. Iš principo plėšrūnės yra tartum vienu žingsniu priekyje.

Beje, atkreipkite dėmesį į tą faktą, kad stambesnės plėšrūnės arba net ir minėtosios visaėdės, kurios visgi būriuojasi, tarkim, sterkai, kai kuriais atvejais ir nedidelės lydekos, vėliau ima telktis vis į mažesnius būrius, kol galiausiai tampa medžiotojomis vienišėmis. Žinoma, įtakos turi ir tai, kad tokio pat dydžio atstovių tuose vandenyse tampa mažiau.

Bet nebūtinai taip, nes „nenugaudytuose“ vandenyse ši tendencija irgi stebima. Tiesiog ežerų arba upių veteranės yra tiek gudrios, kad joms nereikalinga draugija, jos per savo ilgą gyvenimą mačiusios daug kabliukų, gal ne kartą buvo traukiamos ir net ištrauktos. Dabar vienoms joms tik geriau, nes ir grobio reikia stambesnio, o būrys, tarkim, „lydekų-krokodilų“ tiesiog nerastų vietos pasalai, išbaidytų potencialias aukas vien savo buvimu.

Labai skiriasi ir mažesnių, t. y. jaunų ir nepatyrusių plėšrūnių bei trofėjinių egzempliorių kibimo pobūdis. Jei maža lydeka gali tą patį masalą atakuoti po kelis kartus, ji griebia vilioklį net nutrūkusi nuo kabliuko, tai didelė gana dažnai kimba tik kartą ir, jeigu jai pavyko pasprukti, vargu ar greitai sulauksite kito aštriadantės kibimo. Nors nereikia nė kovos – tiesiog gavusi „per dantis“ ji to masalo gali nebečiupti.

Visgi pabandžius siūlyti kitokį masalą, yra galimybė vėl ją suvilioti. Beje, kuo žuvis smulkesnė, tuo ta galimybė didesnė. Taip pat daugiau šansų, jei, tarkim, voblerį pakeisime sukriuke, vartikle, guminuku ir panašiai, nes tai bus ne itin panašūs viliokliai. Aišku, čia galima teorizuoti iki begalybės, nes kažkas pasakys, kad gal lydeka tą dieną apskritai kimba tik žvejojant vobleriais. Ir tai taip pat bus tiesa...

Man nėra tekę pagauti lydekos arba šamo su savo paties blizge ar vobleriu dantyse, nors tokių atsitikimų girdėjau ne vieną, bet labai įdomus pavyzdys apie šamuką, kuris man kartą kibo keturis (!) kartus ir vis toje pat vietoje, kol buvo galiausiai ištrauktas į krantą. Tiesa, meškeriojau tąsyk lengva dugninuke, ant kabliuko užmovęs kelis sliekus.

Buvo šeštadienio vakaras ir nutariau prieš sutemstant tiesiog prasiblaškyti šalia esančioje Neryje. Čiupau iki 50 g užmetimo svorio dugninę, namuose dar turėjau sliekų, tad nuėjau manydamas, kad tiesiog pamirkysiu tuos sliekus vandenyje – kažin ko tikrai nesitikėjau. Įsitaisiau prie vienos iš vytelių supintos dambos.

Šalimais prisėdo gerai pažįstami žvejai, gurkšnojo alų ir stebėjo, kaip žuvauju. Nekibo visiškai, tad prieš einant namo, dar nutariau užmesti lengvą svarelį su sliekais ties pačiu tų pinučių galu, kur buvo nedidelė duobelė. Tik užmečiau masalą, ir iš karto meškerės viršūnę kažkas pakratė. Kirtau. Jaučiu, kad žuvis yra, bet ji ne tokio dydžio, kad galėčiau lengvai ištraukti paprastu 0,15 mm storio valu ir 0,13 mm pavadėliu. Visgi bandau.

Bet neilgai – laimikis nutrūksta kartu su kabliuku. Pririšau kitą ir vėl, užnėręs kelis sliekučius, užmečiau į tą pačią vietą. Nė kelių minučių nepraėjo – dar vienas kibimas...

Pakirtau, traukiu, vėl juntu, kad žuvis stambi ir ne mano įrangai. Dabar pasitąsau jau ilgiau, bet žvynuotoji, o aš net nežinau kokios rūšies, nutrūksta. Vėl su kabliuku.

Užmetu į tą pačią vietą trečią kartą. Ir vėl kimba! Bet istorija kartojasi iš naujo – žuvis nutrūksta su visu kabliuku, nors dabar jau gaudžiau be pavadėlio.

Šalia sėdintys bičiuliai šaiposi – nemoki traukti. Gerai, sakau vienam jų, kuris išties yra labai patyręs meškeriotojas, jei dar sykį užkibs, galėsi traukti tu, aš pažiūrėsiu, ar aš jau toks nemokša.

Gal ir sunku patikėti, tačiau ketvirtą kartą toje pat vietoje, tik po ilgesnės pertraukos, jau temstant, ir vėl užkibo toji žuvis. Nežinau kodėl, bet pagal elgseną, jos jėgą buvau įsitikinęs, kad tai ta pati žvynuotoji. Kaip ir žadėjau, vos pakirtęs įgrūdau meškerykotį į rankas bičiuliui. Ir prasidėjo...

Alus žvejui veikiausiai jau buvo padaręs savo, nors, jo garbei, reikia pasakyti, kad įgūdžių žmogus neprarado. Traukė jis žuvį įsibridęs iki juosmens su visais drabužiais, su sportiniais bateliais – taip man norėjo įrodyti, kad tą „monstrą“ visgi įmanoma suvaldyti. Kova užtruko... Net nežinau kiek, laiko neskaičiavau, tik menu, kad visiškai sutemo, kad sakiau: mesk tu tą „brudną“ darbą, lipk į krantą ir trauk valą, nes vis tiek iš to nieko doro neišeis.

Ir visgi žuvį žvejys įveikė. Ištraukė į krantą gal kokių 7 kg šamuką. Bet įdomiausia visoje toje istorijoje, kad to šamo viršutinės lūpos viename kamputyje lyg savotiški auskarai buvo eilute susmigę visi trys nutraukti kabliukai!

Žinoma, įrodė, kad ir su plonu valu galima įveikti tokią stiprią žuvį. Savo pasiteisinimui pasakiau, kad jau tris kartus ji buvo traukta, tad nuvargusi... Jei tai būtų didelis šamas, jis nieku gyvu negriebtų keturis kartus per tokį trumpą laiką to paties masalo, tokių dalykų nesu girdėjęs, o čia – tik šamo „vaikas“. Bet grįžkime prie mokslininkų įžvalgų.

Įpratimas – antras prigimimas

Kad žuvys išmoko vengti tinklų ir netgi ėmė skirti poilsinius laivus nuo žvejybinių pagal jų sukeliamą variklio triukšmą, pasakoja ir ichtiologai. Kai laivas traukia tralą, šio kojinės formos tinklo pirmagalis yra atviras. Kai kurios dažniausiai gaudomos žuvų rūšys sugeba išvengti tokių spąstų.

Kai tik žvejai pradėjo naudoti tokio tipo tinklus, laimikis būdavo gerokai didesnis. Tačiau jau po ano amžiaus devintojo dešimtmečio verslininkai ėmė skųstis laimikio stoka, nors, pasak mokslininkų, vandenys, kuriuose jie žvejojo, išliko beveik tokie pat žuvingi.

Buvo padaryti stebėjimai ir ichtiologai suprato, kur čia šuo pakastas. Pasirodo, žuvys, pajutusios, kad atsidūrė trale, staigiai mesdavosi į jo priekį ir taip vėl išplaukdavo į atvirus vandenis. Žodžiu, kvailių neliko.

Bet čia tai niekis – pirma klasė. Dar vėliau kai kurios pelaginės žuvys perėjo į aukštesnį lygį. Turėdamos puikų jutimo organą – šoninę liniją – žvynuotosios išmoko identifikuoti atplaukiančius laivus.

Įsivaizduokit, plaukia sau silkė Baltijos jūroje ir pagal vandens virpesius supranta, kas link jos artėja. A-a-a, tai rusų tankeris naftą gabena – galima toliau sau planktoną šlamšti. O-o-o, čia jau lietuvių žvejų traleris tinklus traukia – reikia slides tepti.

Ir tai visai ne humoras, o rimtas dalykas. Mokslininkai, stebėję iš batiskafų viduriniuose vandens sluoksniuose plaukiojančias verslines žuvis, patys įsitikino, kad atplaukiant žvejų laivui jos leidžiasi į apatinius vandens sluoksnius arba net priglunda prie dugno nelygumų – taip tralas jų neužgriebia. Kai plaukdavo kitokios paskirties laivai, šios žvynuotosios tiesiog į juos nereaguodavo.

Arba dar vienas būryje gyvenančių žuvų mokymosi pavyzdys. Tereikėdavo nors vienai trale esančiai žuvelei traukiant tinklą į laivą persiversti per jo kraštą, kaip ja tuojau pat imdavo sekti kitos – lyg gyvas sidabras jos imdavo šokinėti iš atviro tralo.

Žuvų būrys nėra pastovus darinys. Tai ne koks nors skruzdėlynas, kur vienos motinėlės išperėtos skruzdėlės pas kaimynes nevaikšto. Žvynuotosios, priklausomai nuo aplinkos sąlygų, gali pereiti iš vienos grupės į kitą, sudaryti labai gausius būrius arba išsiskirstyti po kelias. Taip jų įgyta gyvenimiška patirtis perduodama kitoms gentainėms.

Blogiausia meškeriotojui tai, kad žuvų jauniklės, atsidūrusios šalia patyrusių suaugėlių, kaipmat išmoksta saugotis ne tik plėšrūnių, bet ir kitų pavojų. Valas, plūdė, kabliukas jau gali kelti joms įtarimą. Apie masalą jau kalbėjau, bet tai dar kartą patvirtino mokslininkai, kurie bandė žvynuotąsias nuodyti. Mokslo labui, suprantama...

Pripylę į akvariumą užnuodyto maisto su greitai veikiančiais nuodais, jie stebėjo, ką tos vargšės žuvelės darys. Aišku, žvynuotosios puolė prie maisto, bet kai tik pirmosios paragavusios nuodų ėmė versti pilvus į viršų, kitoms iš karto kilo įtarimas – kodėl?

Neaišku, kokias išvadas jos padarė savo mažytėse smegenėlėse, bet akivaizdu, kad neragavusios maisto išlikusios gyvos žuvys net nebandė ragauti. Kitokį maistą ėdė, bet to, kuris buvo užnuodytas – ne. Įleidus į akvariumą naujų žuvų, jos, pasižiūrėjusios, kaip elgiasi senbuvės, irgi vengė netinkamo ėdalo. Kaip suprato pirmosios, kad šitokio maisto negalima liesti ir kaip apie tai pranešė naujokėms?

Pirmiausia atsakysiu į antrąjį klausimą. Bet koks gyvūnas, patekęs į jam nepažįstamą aplinką stengiasi apsiprasti ir stebi, kaip elgiasi čia jau esantys jo gentainiai. Žuvys – ne išimtis. Tad čia jokio stebuklo ar antgamtinių reiškinių nebuvo užfiksuota.

O štai eksperimento pradžia, ichtiologų nuomone, yra gerokai sunkiau paaiškinama. Pasak mokslavyrių, patekusios į stresines situacijas žuvys išskiria tam tikrus baimės feromonus, t. y. cheminiu būdu įspėja apie esantį pavojų. Nėra tiksliai žinoma, kaip žuvys sugeba tą pavojų susieti su kokiu nors įvykiu, daiktu ar, kaip atsitiko aprašytu atveju, maistu, tačiau kad kai kurios jų visgi sugeba susigaudyti esamoje situacijoje – tai faktas. Manoma, jog tuo metu įsijungia dar ir kiti žvynuotųjų apsauginiai mechanizmai: rega, šoninė linija, elektrorecepcija ir pan. Žodžiu, joms pačioms to nesuvokiant organizmas automatiškai padaro tam tikrą atranką ir reflektuoja.

Visgi ne visos žuvys yra vienodai protingos. Jau minėjau, kad geriausiai sekasi mokytis toms, kurios gyvena būriais. Tačiau ir čia yra daugiau pažengusių. Tai būtų karpiai, karosai, ešeriai, šapalai. Na, o mažiausiai linkusi mokytis mūsų vandenų žuvis yra plekšnė. Gal ir ne veltui liaudis turi priežodį „Kvaila kaip plekšnė“. Sakiau, kad nenuvertinkite gružlio!

Derėtų dar pridurti, nors ir labai teigiamai atsiliepiau apie žuvis, visgi žvejai jas dar sugeba pergudrauti. Žuvims dažniausiai koją pakiša būtent tie „mechaniniai“ refleksai. Jei mes jas nuolat jaukiname vienoje vietoje tuo pačiu metu ir tuo pačiu jauku, žvynuotosios lyg užprogramuotos atplaukia į žūklavietę ir be baimės ėda tai, ką kabiname ant kabliuko. Bent jau kurį laiką.

Kas turėjo namuose akvariumą, tikriausiai bandė prieš maitindamas savo žuveles pabelsti pirštu į akvariumo stiklą. Jau po savaitės taip galima atkreipti žuvų dėmesį, ir jos ima aktyviau plaukioti, rinktis į tą akvariumo kampą, į kurį paprastai mes beriame maistą.

Panašiai gali elgtis ir meškeriotojai, jei nori į žūklavietę sukviesti laimikį. Prieš jaukinimą į žūklavietę galite įmesti keletą didesnių akmenų arba (ir) padaužykite į artimiausio prie vandens augančio medžio kamieną. Taip darykite bent kelias savaites. Po kurio laiko nereikės net jauko – įmesite akmenų, padaužysite medį ir žuvys atplauks. Pabandykite ir įsitikinsite. Juokauju...

Romualdas Žilinskas