Ar kibs lydekos? Pažiūrėk į mėnulį...

Visi žino, jog žuvys gali būti aktyvios arba visiškai nekreipti dėmesio į masalus, o koks bus jų apetitas tą ar kitą dieną įmanoma nuspėti iš anksto. Tegul ne šimtu procentų (gydytojai irgi klysta), bet žvynuotųjų elgesio simptomus įtakoja aplinkos veiksniai, kurie yra žinomi jau seniai ir tikrai nežada keistis. Jūs, suprantama, pagalvojote, kad oras, t. y. aplinkos temperatūra, vėjo kryptis, slėgis, taip pat metų ir paros laikas. Viena vertus, čia yra daug tiesos, tačiau...

O kas tiksliai atspės koks bus oras po kelių dienų? Arba netgi rytoj? Ir apie metų laikus kalbėti sudėtinga, kadangi dabar viskas taip verčiasi aukštyn kojomis, jog kitąsyk vidurvasaryje tenka vaikščioti su paltu, o žiemą galima eiti grybauti. Para, kaip para, ji nekinta, bet rytas, diena, vakaras ir naktis labai priklauso nuo orų temperatūros ir metų laiko. Tarkim, jei vasarą keliesi į žūklę dar su tamsa, kad spėtum dar brėkšmoje žvynuotosioms masalą pasiūlyti, tai rudenį nėra prasmės to daryti, nes dabar geresni rezultatai būna dieną arba vakarėjant. Arba kada oras prastas, pavyzdžiui, vėjas, apniukę, tuomet jau geriau eiti žvejoti vėlų rytą, nesvarbu, kad kalendoriuje vasara...

Pastoviausios buvo bei lieka mėnulio fazės, ir jei neatsitiks kokia nors kosminė katastrofa, jos turėtų išlikti tokios pat dar ilgus tūkstantmečius. Juk mėnulis tiesiogiai veikia vandenį, o vanduo yra žuvų gyvenamoji aplinka.

Kaip supratote, rašinio tema: mėnulio fazių įtaką žuvims. Ir, išsyk pasakysiu, kad ne visas žvynuotąsias tos pačios fazės vienodai veikia. Čia ne grybai kokie, kad ima dygti vos tik jaunatis pasirodo, čia žuvys, kurios, turi savo charakterius, įpročius, gyvena tai prie pat dugno, tai vandens paviršiuje, aktyvios tai dienomis, tai naktimis, tai... Žodžiu, jų gyvenamoji aplinka ir mitybiniai režimai skirtingi, tad ir fazių įtaka bus vis kitokia.

Pavartęs savo žvejybinius užrašus radau savo paties rašytų ir parinktų iš įvairios literatūros komentarų, kaip mėnulio fazės veikia lydekas. Ne vien jas, kitas žuvis taip pat, tačiau dabar kalbėsiu apie aštriadantes.

Žinoma, vienareikšmiškai vertinti tokių mano minčių nereikėtų, nes, visgi, ne tik šie reiškiniai turi reikšmę lydekų arba kitų žuvų kibimui, kitus jau vardijau, praktiškai reikėtų žiūrėti į visų minėtų faktorių visumą.

Apie tai, kad jūrinių žuvų kibimo aktyvumą galima nuspėti pagal mėnulio fazes, žmonės žinojo jau nuo senų senovės. Čia viskas labai paprasta – mėnulis įtakoja potvynius ir atoslūgius, o šie turi tiesioginę reikšmę vandenyno priekrančių žuvų migracijai ir tuo pačiu kibimui.

Gėluosiuose vandenyse yra kiek kitaip. Sakyčiau, net kažkiek paradoksaliai, kadangi didesniuose vandens telkiniuose toji mėnulio fazių kaita ne taip ryškiai veikia žuvis, kaip mažesniuose. Logiškai turėtų būti atvirkščiai, nes kuo didesnė yra vandens masė, tuo ji labiau įtakojama mėnulio traukos. Kita vertus, nedideliuose telkiniuose nėra tokių pastovių aplinkos sąlygų, ten labiau pažeidžiama ekologinė ir biologinė pusiausvyra, didesnė vienos rūšies gyvūnų priklausomybė nuo kitos rūšies, kadangi mažiau alternatyvų. Galbūt todėl, aplinkos veiksnių kitimas greičiau ir stipriau persiduoda nedidelių ir seklių vandenų gyventojoms. Pavyzdžiui, staigi temperatūros kaita ar greitas slėgio kitimas pirmiausia veikia balų karosus ar mažų nepratakių ežerėlių lydekas, o didelių telkinių žvynuotosios sureaguoja į tai ne taip greitai ir ne taip smarkiai.

Analizuodamas mėnulio fazių įtaką lydekų žūklei pastebėjau dar vieną be galo svarbų dalyką – kuo šaltesnė yra vandens temperatūra, tuo labiau išryškėja jos poveikis aštriadančių apetitui. Tiesa, apie žiemos laimikius spręsti nenorėčiau, kadangi polediniu lydekų gaudymu užsiimu retokai, o be to jų žūklę riboja taisyklės. Tas pats yra ir pavasarį.

Todėl jei ir galiu ką nors konkrečiau minėti, tai labiausiai norėčiau akcentuoti rudens žvejybą. Gegužės mėnuo jau daugiau artimas vasarai, o tuo metu aštriadantės praktiškai sunkiai nuspėjamos. Nežinau kodėl, bet jų laimikiai mano praktikoje buvo tokie nevienodi, kad su išvadomis tik paskubėsiu ir apsijuoksiu. Vėlgi, vasarą lydekas gaudau rečiau – yra ką žvejoti ir be jų, o norint nuoseklumo darant panašias išvadas – reikėtų daugiau duomenų.

Taigi, šios išvados, jei, žinoma, jos jums yra įdomios ir patikėsite mano žodžiais, skirtos laikotarpiui nuo maždaug rugsėjo vidurio iki vandens telkiniams užšąlant.

Kaip pastebėsite iš straipsnio, gero kibimo trukmė kaitaliojasi su prastu kibimu maždaug vienodu ritmu ir praktiškai vienodo ilgio laiko tarpais. Tikslios ribos, kada baigiasi geras plėšrūnių aktyvumas ir prasideda kibimo krizė, faktiškai nėra. Tuomet būna tokios savotiškos pereinamosios dienos, kada lydekų kibimas labiau priklauso nuo kitų aplinkos veiksnių. Jei bandytume šių plėšrūnių aktyvumą pagal mėnulio fazes išreikšti grafiškai, gautume vingiuotą liniją, kur aukščiausi jos du ar trys taškai yra praktiškai viename lygyje. Tai – dvi arba trys dienos, kada aštriadantės geriausiai kimba.

Panašiai būtų ir su prastu aštriadančių kibimu, bet pačią žemiausią kreivės atkarpą, o tai reiškia sąlyginį kibimo štilių, pieštume ilgiausią.

Kiltų ir leistųsi ši kreivė labai jau nuosekliai, bet tik tokiu atveju, jei nekreiptume dėmesio į kitus aplinkos veiksnius. Jei imtumėme sumuoti visus veiksnius, kurie įtakoja plėšrūnių kibimą, o juos priskaičiuoti tikrai reikia, grafiko kreivė atrodytų ir banguota, ir kartu smulkiai laužyta, kadangi tuo laikotarpiu oro temperatūra, vėjo kryptis bei slėgis keitėsi ir tai turėjo įtakos žuvų apetitui.

Aukščiausi laužytos kreivės taškai, t. y. geriausias lydekų kibimas atsižvelgiant į kitus įvairius veiksnius, nebūtinai sutaptų su vingiuotos linijos aukščiausiais taškais, t. y. su tais mėnulio ciklais, kurie, mano paskaičiavimais, yra geriausi lydekų žūklei. Tačiau tokiu atveju visumoje toji „banguotai laužyta“ kreivė vis tiek kiltų į viršų. Na, bent jau spalio-lapkričio-gruodžio mėnesiais. O tai sako tik viena: nesvarbu koks bus oras, bet palyginti su tomis dienomis maždaug savaitės laikotarpyje, kurios buvo ligi tol, pastarosiomis dienomis galima prognozuoti geresnį lydekų kibimą. Pabrėšiu, kad nesuprastumėte klaidingai – nebūtinai labai gerą, bet geresnį nei buvo.

Lygiai taip pat aštriadančių kibimas silpnės. Laužytą kreivė galbūt bandys lipti į viršų, bet vingiuota linija laipsniškai slinks žemyn ir tarsi trauks paskui save visą bendrą balansą. Noriu pasakyti, kad net ir pakankamai geros kibimui dienos vėjo krypties, slėgio, temperatūros atžvilgiu turės mažesnę reikšmę nei mėnulio fazė.

Jei pamiršote, priminsiu, kad fazės eilės tvarka yra išsidėsčiusios taip: jaunatis, priešpilnis, pilnatis, delčia. Jos kartojasi kas septynios arba aštuonios paros.

Kalbėdami apie žuvų kibimą, mes įpratę pabrėžti konkrečią mėnulio fazę. Tačiau šiuo atveju yra kitaip. Aštriadantės tarsi atgauna aktyvumą iki keičiantis mėnulio fazėms, nes geriausios jų kibimo dienos sutampa su kažkurių fazių kaita. Todėl galima netgi sakyti, kad geriausiai lydekos kimba kažkuriuo tarpufaziu. Žinoma, tokio termino tikriausiai nėra, jo ir negali būti, bet esmė tame, jog paskutinioji (arba dvi paskutiniosios) kažkurios fazės dienos ir pirmoji (arba dvi pirmosios) sekančios mėnulio fazės dienos yra tinkamiausios lydekų žūklei. Labiausiai nutolusios nuo jų dienos, o tai bus tos, kuomet yra pats mėnulio fazės pakilimas (vidurys) pranašauja, kad šios plėšrūnės arba vis geriau, arba vis prasčiau kibs.

Ne visi fazių susidūrimai yra vienodai geri. Galima išskirti du laikotarpius. Pirmasis – ypač didelis lydekų apetito pakilimas, antrąjį galime laikyti, kaip neblogą, bet ne taip smarkiai išreikštą.

Dar du fazių susidūrimai bus atvirkštiniai. Noriu pasakyti, kad tuo metu gero aštriadančių kibimo vargu ar galime tikėtis. Žinant kiek dienų tęsiasi mėnulio fazės, nesunku suprasti, jog geras lydekų kibimas kartojasi per mėnesį kelias dienas kas dvi savaitės.

Taigi, tas aukščiausias aštriadančių aktyvumo protrūkis būna jaunačiai pereinant į priešpilnį. Jei neskaičiuosime jokių kitų veiksnių, įpusėjus jaunaties fazei, lydekos po truputį kasdien vis godžiau maitinasi ir patį piką pasiekia diena ar dvi iki jaunam mėnuliui pereinant į priešpilnio fazę, bet, gerai kibusios porą dienų, ima palaipsniui vis prasčiau reaguoti į masalus. Įsibėgėjus priešpilniui aštriadantės aprimsta ir pereinant į mėnuliui pilnatį smarkiai praranda apetitą.

Antrasis laikotarpis, kuris, mano manymu, yra ne taip smarkiai išreikštas, būna pilnačiai virstant į delčią. Tuomet vėl užeina savotiškas nuopuolis iki delčią pakeičia jaunatis.

Romualdas Žilinskas