Ar iš balos tas gražumas. Ypatingai godi plėšrūnė

Kas liečia lydekas, nedideliuose miško ir pelkių ežeruose susiklosto gana įdomi situacija. Kai kuriuose iš šių telkinių plėšrūnių gana daug, tačiau jos visos tarsi sukirptos, tarkim, siekia 1,0 kg dydį – nei mažesnės, nei didesnės. Visos juodos, būdingų lydekoms dėmių beveik nematyti, žodžiu, viskas čia yra kitaip, nei mes įpratę.

Apie žuvų spalvas pelkių ežeruose jau kalbėjau įvadiniame rašinyje, tad nesikartosiu. Bet kodėl lydekos yra vienodos ir didesnės neužauga?

Uždaras ratas

Visų pirma, tai lemia maisto kiekis. Juk šiuose ežeruose mitybinė bazė gana menka, žuvų įvairovė nedidelė. Todėl maisto grobuonėms trūksta. Pasidauginusios iki maksimalaus tam vandens telkiniui skaičiaus, jos pasiskirsto medžioklės plotais (priminsiu, kad lydekos yra plėšrūnės pasalūnės) ir puola bet ką, kas juda bei telpa į jų gerkles. Paklius į akiratį raudė ar karosas – puiku, plauks pro šalį varlė, dėlė ar dusia – suės ir tuos padarus.

Jūs gal nepatikėsite, bet sykį išskrodęs kilograminę pelkėtame ežere pagautą lydeką, jos skrandyje radau tris apvirškintus juodus nykščio galo dydžio vabalus – tai buvo būtent dusios. Bet šitai grobuonei, jei kalbėsime tokio tipo vandens telkinių standartais, tądien pasisekė, nes vargu ar kitos jos gentainės galėjo taip sočiai užkąsti.

Galimai kitame panašaus tipo ežere plėšrūnės bus po 1,5 ar net po 2,0 kg svorio, nors gal sieks vos 0,5–0,7 kg. Tačiau bet kokiu atveju dominuos tik vienodo dydžio aštriadantės, paklius viena kita smulkesnė, tačiau stambesnių nepagausime. Taip yra todėl, kad jei bent viena lydeka užaugtų didesnė, ji surytų visas kitas. Vėlgi – trūksta maisto, o šios plėšrūnės iš prigimties yra kanibalės.

Todėl gamta pati sureguliuoja kokį dydį lydekos pasieks, kad to neįvyktų. Senuose uždaruose vandens telkiniuose visas šis procesas vėliau vyksta jau beveik genetiniame lygmenyje. Tačiau tik beveik, nes, ką minėjau aname rašinyje, kitu atveju susiformuotų visiškai naujas šių žuvų porūšis, o gal net ir rūšis.

Gal per toli įsibėgėjau su rūšimis, nes joms atsirasti reikalingi šimtai tūkstančių metų, nebent įvyktų staigi genetinė mutacija. Bet gal nenukrypsiu į tas lankas, kuriose visus takus ir takelius žino nebent zoologas ekologas profesorius Kęstutis Arbačiauskas.

Panašiu principu nusistovi ir tam tikras lydekų tankumas, kuris, tiesą sakant, turi tiesioginę priklausomybę su jų gabaritais. Čia gaunasi savotiškas uždaras ratas – daug lydekų, bet mažai maisto, reiškia, kad jos bus smulkesnės. Ir priešingai – ėdesio į valias, tačiau plėšrūnių palyginti reta, tuomet lydekos taps stambesnės.

Kažkur buvau radęs informaciją (deja, ją išsaugojau tik atmintyje, todėl negaliu pateikti nuorodų), kad nedideliuose pelkių ežerėliuose maksimalus lydekų dydis gali siekti 7,0 kg. Kiek patikimos šios žinios irgi negaliu spręsti, tačiau bet kokio atveju tai išimtys ir, suprantama, pasitaikančios ten, kur maisto plėšrūnėms pakanka, jų tankis nedidelis.

Turėkite omenyje, o tai minėjau, kad lydekoms reikalingos vietos pasalai. Reiškia, jog mažiau apžėlusiame, lygiu dugnu vandens telkinyje, kur slėptuvių trūksta, aštriadantės grobuonės „valdo“ pakankamai didelę teritoriją. Tačiau čia jos menkiau apsisaugo ir viena nuo kitos, todėl jų skaičius mažas, bet dydžiai gali būti įspūdingi. Bet ir vėl nukrypau, nes tai mano aprašomų vandens telkinių neliečia.

Tokio tipo ežerėliuose jos tupi tankiuose žolynuose, iš kur gali atakuoti praplaukiantį grobį, tarkim, vos poros kvadratinių metrų zonoje. Tuomet kiekvienas bent kiek platesnis „langas“ tarp vandens augalų yra tikėtina vieta, kurioje galima suvilioti lydeką. Aišku, jei jų tame ežerėlyje yra daug.

Jei lydeką pagavome ir atgal nepaleidome, tas plotas gal net tą pačią dieną bus užimtas kitos plėšrūnės. Labiausiai tikėtina, kad būtent tokio pat dydžio, nes, kaip sakiau, tai yra to telkinio dominuojantys lydekų gabaritai, o be to tokio panašaus dydžio aštriadantė renkasi ir panašią slėptuvę.

Kibs, kol nebeliks

Dar vienas veiksnys, kuris įtakos plėšrūnių dydžius, yra vandens telkinio plotas, gylis arba dydis, jei norite. Esmė tame, kad dideliame, nors ir smarkiai apžėlusiame ežere lydekos turi, kalbant populiariai, daugiau galimybių, nes ten kaip taisyklė yra įvairesnių žuvų, netgi plėšrūnių aukos užauga stambesnės. Todėl grobuonės keičia pasalos vietas priklausomai nuo metų laiko, vandens lygio, meteorologinių sąlygų. O mažuose telkiniuose jos būna įspraustos į „aplinkos rėmus“.

Kitokia situacija susiklosto vadinamuosiuose kaimų „karosynuose“, t. y. kūdrose, kurios irgi gali būti uždumblėjusios, tankiai apaugusios vandens augalais, o jų plotas visai nedidelis. Čia maisto grobuonėms yra į valias, tačiau lydekų kiekis ribotas – jos paprasčiausiai nespėja pasidauginti, užaugti, nes „praretinamos“ meškeriotojų. Bet jei kokia gudresnė lydeka (kodėl ne, būna ir tokių) sugeba išvengti žvejų siūlomų masalų, ji pajėgi užaugti net ir labai stambi.

Šiose balose sumeškeriosite ir kilograminę, ir poros kilogramų ar dar didesnę lydeką, čia jau kaip pasiseks. Nors gal ir nieko, nes galiausiai visos lydekos bus paprasčiausiai išgaudytos.

Taip gali nutikti ir miškų bei pelkių ežerėliuose, kurie patyrė didelį meškeriotojų „presingą“, nes vietinės lydekos veikiausiai kažkada kibo kaip paklaikusios – juk jos gyveno pusbadžiu. Kibo, kol nebeliko nė vienos.

Visgi pastaruosiuose vandens telkiniuose (vėl grįžtu prie to paties) yra standartinio dydžio plėšrūnės, nes pelkių ir miškų ežerai – natūralūs vandens telkiniai, jų amžius skaičiuojamas šimtmečiais, gal net tūkstantmečiais ir aplinkos sąlygos per tą laiką beveik nekito. O kūdros veikiausiai iškastos prieš keletą dešimčių metų. Tiek laiko pilnai pakanka apaugti vandens augalais, pasidauginti ne vienai karosų ir lydekų kartai, bet per mažai, kad pusiausvyra atsidurtų ekologinėje tiesėje.

Ekstremali žūklė

Apie lydekų žūklę galiu pasakyti tiek, kad pelkių ežerėliuose neišsiversite be neužsikabinamų vartiklių, guminukus teks verti ant ofsetinių kabliukų. Jei naudosite voblerius, tuomet vienareikšmiškai geriausiai plaukiančiuosius, negiliai neriančius. Didelių masalų nereikia, kadangi vietinės plėšrūnės įpratusios ryti smulkmę.

Spalvinėms vilioklių variacijoms čia lydekos neišrankios, nes, kitaip nei pelkių ežerų ešeriai, jos pirmiau čiumpa masalą, o po to galvoja ar jis ėdamas. Tai reiškia, kad ryškūs, blizgūs guminukai, vobleriai, sukriukės irgi bus pakankamai kibūs.

Dažniausiai kibimas seka vos užmetus masalą, nes tų vandenų plėšrūnėms varlės yra įprastas grobis praktiškai visą atviro vandens sezoną, o varlės gana gerai maskuojasi ir išsiduoda tik plaukdamos, kada sujudina vandens paviršių. Todėl vietinės lydekos taip greitai sureaguoja į vos užmestą bet kokio tipo vilioklį.

Faktas, kad silikoninės varlių imitacijos pelkių ežerėliuose bus vieni geresniu masalų. Kaip alternatyva – poperiai, bet juos bus galima panaudoti tik ten, kur yra didesni atviro vandens ploteliai tarp lelijų, lūgnių, plūdžių lapų ar tankiai sužėlusių elodėjų, kitų nuo dugno iki paviršiaus išsistiebusių vandenžolių.

Veikiausiai didesne problema taps ne lydekų viliojimas, tačiau jų traukimas. Kuomet po kojomis linguojantis samanų patalas arba viksvų kupstas, sudėtinga vilkti į krantą bent kiek stambesnę žuvį, o tąsytis su savimi ilgakotį graibštą spiningaujant nepatogu. Todėl tenka tempti laimikį su sunkiu žalumynų „priedu“.

Šitaip traukiant laimikį, kartais masalo kabliukai tiesiog išplėšiami iš lydekos nasrų. Nors paprastai vilioklį vietinės lydekos čiumpa labai godžiai ir plačiai pražiojusios gerkles, kadangi progų atakuoti aukas turi nedaug.

Bet tuomet kita bėda – jei nori tokią plėšrūnę paleisti atgal nesužalotą, paprasčiausiai negali – masalo kabliukai įstrigę labai giliai ir tvirtai, žuvis vos gyva, nes išties buvo ne traukiama, bet lupama kartu su vandenžolėmis. Laimei, kad žuvaujame su pintu valu, kuris nupjauna kai kuriuos vandens augalus, kitaip dalis lydekų taip ir liktų su masalais dantyse žolių tankumyne.

Regis, po tokio šurmulio visos ežero žuvys turėtų išsibaidyti. Kitos gal taip ir padarytų, bet tik ne lydekos, jos ir toliau sėkmingai kimba. Aišku, jeigu apskritai kimba, nes nereikia galvoti, jog, būdamos čia nuolat alkanos, plėšrūnės visada beatodairiškai atakuos masalus – visgi žuvys ir lieka žuvimis, kurioms įtaką turi meteorologinės sąlygos.

Kaip nekeista, tačiau geriausi rezultatai paprastai būna giedru oru, nors pageidautinas vidutinio stiprumo arba silpnas vėjas, kuris vos šiaušia vandenį. Jeigu vėjas labai stiprus, o diena yra visiškai apniukusi, tada kibimas būna prastas.

Nors gal tam įtakos turi ne aplinkos temperatūra ar slėgis, tačiau tas faktas, kad tada ežeras banguoja ir sunku pamatyti, kur yra tankūs žolynai, o kur laisvesnis plotas tarp jų – tiesiog meti masalą ir tikiesi, kad vilioklis nutūps į tinkamą vietą...

Tiek būtų apie tarp miškų ir pelkių pasislėpusias „balas“. Kaip supratote iš viso straipsnių ciklo, tokie vandens telkiniai yra ypatingi, o žūklė juose specifinė. Ir žuvų ten pagausite, bet, kas įprasta žvejyboje, ne visada.

Romualdas Žilinskas