Ar iš balos tas gražumas. Pelkių ragana

Tai paviršinius vandens sluoksnius mėgstančios žuvys, kur plaukiodamos suėda daug įvairių į telkinį įkritusių skraidančių vabzdžių, o jų tiek pelkėse, tiek miškuose netrūksta, sakyčiau, netgi yra per daug. Be to raudės daugiau nei bet kurios kitos mūsų vandenų žuvys (apie introdukuotas nekalbu) sunaudoja daugiausiai augalinio maisto, tai, galima sakyti, yra vietinės žolėdės, todėl čia joms sąlygos tikrai palankios.

Galbūt vienintelis raudėms neigiamas šių vandens telkinių faktorius – deguonies trūkumas, kuris pasireiškia veikiau žiemą, o ne vasarą. Smarkiai sušilęs ežerų vanduo – ne problema, toks įspūdis, kad tada raudės būna netgi labai aktyvios ir gana godžiai maitinasi.

Tačiau visiškai apaugančiuose vandenžolėmis ežerėliuose raudžių paprastai nebūna, ten gali rasti nebent lynų ar karosų, šioms žvynuotosioms reikia bent nedidelių atviresnių ežero plotų – jei ne pačiame vandens paviršiuje, tai bent viduriniuose telkinių sluoksniuose. Bet kokiu atveju mano minimuose ežeruose jos pakankamai dažnos ir čia galima pagauti itin stambių šios rūšies žuvų.

Nors gal ir ne visur jos išties stambios. Veikiau bus stambios ten, kur raudžių gretas praretina vietiniai ešeriai ar lydekos, nes jei žolės ir dumblių čia į valias, tai gyvūninės kilmės maisto kiekis bus vis tiek yra ribotas. O plėšrūnai neleidžia raudžių populiacijai smarkiai išsiplėsti ir galiausiai susmulkėti.

Raudelės ir žiežulės

Didelės raudės turi netgi atskirą pavadinimą, jas Aukštaitijoje įprasta vadinti žiežulėmis. Veikiausiai šis pavadinimas kilo iš žodžio žiežula (ragana), kadangi daug raudžių yra pelkėtuose ežeruose, kur aplinka labai tinkama ir tiems pasakų personažams. Tiesa, žiežula turi ir dar vieną reikšmę – pikčiurna.

Pažvelgus į raudę to nepasakysi, nes jos „veido“ išraiška tokia, tarsi žuvis nuolat šypsotųsi. Bet stambi raudė gal ir pikta – ji nedvejodama gali ryti smulkų kitų žuvų mailių, užkibusi ant kabliuko gana smagiai priešinasi.

Todėl meškeriotojai jas mėgsta gaudyti, ne dėl „mėsos“. Juk šių žuvų kulinarinės savybės yra labai prastos – žuviena kaulėta, o dėl suvartojamo didelio augalinio maisto kiekio gali turėti net kartų prieskonį. Smagu raudes žvejoti dar ir dėl to, kad tai labai gražios žuvys, o gražiausios – būtent tokio tipo vandens telkiniuose.

Smulkios raudės sužvejojamos nesunkiai. Kadangi yra visaėdės, kai kuriuose ežeruose jos būna tarsi savotiškas aukšlių atitikmuo – kokį masalą ant kabliuko bekabinsi, norėdamas sužvejoti lyną ar karosą, jį sučiaumos ar bent jau apkramtys būrių į žūklavietę suplaukusios tos gražios, bet šiuo atveju jau pernelyg įkyrios piršto dydžio raudelės. O jei dar pabersi jauko, gali uždėt „kryžių“ visos dienos žūklei.

Tačiau mus domina kitas raudžių gaudymo variantas – kada ežere šios rūšies žuvų mažiau, tačiau jos stambios. Ir tuomet nutinka priešingai, nei ką tik pasakotu atveju, – didesnės raudės bus labai atsargios. Jas galima prilyginti šapalams – jei pavyko suvilioti bent vieną stambesnę, kitos didelės nedelsdamos išsibėgios, ilgai nesirodys žūklavietėje. Jaukink nejaukinęs, bet masalą ragaus tik smulkmė...

Kitokia situacija esant šaltam vandeniui – pavasarį arba rudenėjant raudės leidžiasi arčiau dugno, tampa drąsesnės ir jų apetitas būna net labai neprastas. Tuo metu galima sumeškerioti daugiausiai didelių raudžių.

Vasarą bent kiek storesnis valas, ryški plūdė gali būti priežastis, dėl ko nekimba stambiausios ežero raudės. Aišku, ir pats meškeriotojas, jei eina gaudyti šių žuvų užsidėjęs raudoną kepurę ir triukšmauja žūklavietėje.

Šiltame vandenyje raudes siūlyčiau gaudyti aktyviai, kuomet ne laukiama žuvų, tačiau jų ieškoma. Geriausias tam paros metas – vėlyva popietė iki sutemų ir labai ankstyvas rytas.

Deja, šitoks žūklavimo variantas pelkėtose vietose gali būti nelabai įgyvendinamas, nes krantai, priekrantės tokios klampios, kad nei eiti, nei bristi neįmanoma. Jei pavyksta ištraukti koją iš dumblo, tai su tokiu garsu, kad ne tik žuvys, bet ir varnos iš priešingo kranto išsilaksto.

Vienintelis būdas tuomet prisėlinti per masalo užmetimo nuotolį iki raudžių – plaukti valtimi. Suprantama, ne variklio pagalba, bet naudojant irklus. Tačiau ir mažą valtelę vargu ar kas tąsys po pelkynus. Nors gal...

Žodžiu, kur pirštu dursi, ten skylę rasi, todėl ir užauga čia raudės iki neįtikėtinų dydžių, o meškeriotojai tik seiles varvina. Na, bet užteks seilėtis, gal visgi bandom prisigretinti prie tų gražių pelkių ežerų raganų, gal vieną ar dvi pačias gražiausias ir didžiausias kaip nors sugundysim.

Entomologinė ekskursija

Kadangi rašau apie šiltąjį metų laikotarpį, tam geriausiai tiktų kokie nors vandens paviršiuje besilaikantys vabzdžiai. Vieni geresnių – žiogai. Tačiau ne tie dideli žali (beje, jie ir yra tikrieji žiogai), tačiau liaudyje žiogais vadinami skėriukai, kurių būna pilnos pievos. Spalva nesvarbi, vienodai gerai tiks pilki, rudi ar žali.

Kodėl skėriukai? Nes jie beveik perpus smulkesni už tikruosius žiogus, o raudžių, net ir didelių, gerklės siauros, jos mieliau čiups smulkesnį kąsnį. Ne visai smulkų, bet pačių stambiausių žiogų tikrai neapžios.

Nors, aišku, būna ir nedidelių žiogų, nes dažniausiai sutinkamas, nors mažiausiai į akis krentantis (mes paprasčiausiai greičiau pastebime labai didelį vabalą) margasis žiogas vargu ar bus stambesnis nei 3,5 cm. Toks masalas irgi geras, jei vabzdžiui nutrauksim ilgas kojas. Tai siūlyčiau padaryti ir skėriukams.

Kur rasti žiogų ir skėriukų, turbūt pasakoti nereikia, deja, daug jų bus tik antroje vasaros pusėje.

Neprastas masalas didelėms raudėms yra sparvos. Pastarųjų net ieškoti nereikės, nes pelkynuose, lapuočių medžių miškuose tie skraidantys kraugeriai patys prisistato. Net jei nepamatysite – pajusite, kada įkąs. Tik sudėtinga tokį masalą pagauti.

Jei į žūklę jotumėte arkliu, bet nevažiuotumėte mašina, tuomet kitas reikalas – ant prakaituoto gyvulio šonų sparvų gali nutūpti visas pulkas. Tačiau ne tie laikai...

Dar vienas geras, tačiau daugeliui meškeriotojų nežinomas masalas – paprastasis auksavabalis. Pagal kūno formą jis panašus į grambuolį, tačiau blizga žalsvu metaliniu blizgesiu, truputį baltai dėmėtas, o apačia nusidažiusi raudonai. Ir smulkesnis pusantro-du sykius, nes grambuolį net ir stambi raudė vargu ar prarytų.

Auksavabalių daugiausiai aptiksite ant skėtinių augalų žiedų, o juk tokie augalai, kaip šventagaršvė, drėgnuolė, drėgmenė (pastarųjų dviejų net pavadinimai daug sakantys) auga būtent drėgname dirvožemyje, rasite ir šalia pelkynų.

Tiesiog būtina paminėti apsiuvą. Tiksliau – jos lervą, nes tie namukuose užsidarę kirminai yra ne vabzdžiai, bet tik jų lervos. O šį vilioklį raudės labai mėgsta. Tiesa, tai ne „paviršinei“ žūklei skirtas masalas.

Čia tik keletas pavyzdžių, nes faktiškai daugelis vabzdžių tinka raudžių žūklei gaudant jas nuo vandens paviršiaus ar netoli jo.

Galima imti įprastesnius vilioklius: kukurūzų grūdus, tešlą, duonos, batono plutą ar minkštimą, tačiau pastarieji, išskyrus plutos gabaliukus, nuskęs. Tuomet reikėtų meškerioti be svarelio, kad masalas grimztų natūraliau (tuo metu kaip tik didžiausia kibimo tikimybė), o plūdę, kaip supratote, pasirinkti neryškią, šiek tiek pasunkintą, nes taikliai ir toli užmesti bus sudėtinga.

Kažkada bandžiau raudes žvejoti su permatomo plastiko „burbulais“, nes, pripylus į juos vandens, tokias plūdes įmanoma nusviesti nerealiai toli. Tačiau iš to nieko nesigavo, nes labai jau garsiai teškiasi savo apvaliu paviršiumi į vandenį ir baido žuvis.

Reikėtų pasakyti, kad plūduriuojančius ar negiliai esančius masalus raudės čiumpa labai savotiškai – plūdę ne skandina, tačiau traukia vandens paviršiumi.

Neprašaus ir spiningautojai

Kadangi stambios raudės yra plėšrios, jos puikiai gundosi žuvaujant smulkiais dirbtiniais masalais. Tinka įvairūs guminukai (ypač vabzdžių lervų imitacijos), negiliai neriantys vobleriai, „nulinės“ sukriukės. Visgi žūklę spiningu smarkiai riboja nedidelis vilioklių pravedimo plotas, nes akyse tarp žolių nelabai įsibėgėsi. Kita vertus, guminukai gana greitai nugrims, teks žuvauti su itin lengvais galvakabliais.

Sukriukės būtų dar geriau, tačiau jų kabliukai labai greitai „pasigauna“ žoles. Nebent pasirinktumėte dabar vis labiau populiarėjančias sukriukes su vienšakiais kabliukais arba pakeistumėte trišakius specialiais vienšakiais. Raudėms itin patinka prie sukriukių kabliukų pritaisytos muselės. Beje, juodos yra vienos geresnių.

Nors aš veikiausiai rinkčiausi plaukiančiuosius iki 4 cm dydžio voblerius, kurie panašūs į visokiausius vabalus. Kartais juos raudės atakuoja net nejudančius. Tokie yra Rebel Bumble Bug, Rebel Crickhopper ir panašūs masalai.

Tačiau nebūtinai mažas vobleris turi imituoti vabalą, nes itin kibūs yra ir Lucky John Pro Haira Tiny ATG 33F SP. Visgi, kaip dabar rašydamas pažiūrėjau, jie gal ir primena savo forma tuos su kietais chitininiais šarvais vabzdžius, bent jau savo forma. O ir ryškios spalvos šių masalų spalvos traukia raudes. Dar vienas minėtų modelių privalumas – vienšakiai kabliukai, kurie, kaip jau sakiau, mažiau kimba už vandenžolių.

Kaip matote, raudėms masalų į valias, tų žuvų pas mus daug, tad belieka susirasti tarp pelkių ir miškų raganų buveinę ir smagiai leisti laiką...

Bus tęsinys.

Romualdas Žilinskas