Ar iš balos tas gražumas. Lietuviški kanibalai
Praeitame rašinyje kalbėjau apie pelkėtų ežerėlių raudes. Tačiau juose kartais galima pagauti ir kuojų. Tačiau tik kartais, kadangi šios žuvys nemėgsta rūgštaus vandens, negali ištverti ir menko deguonies kiekio.
Visgi, nors ir retai, bet šių žuvų galima pagauti, nes kai kurie pelkių ežerai maitinami ne vien požeminių versmių, tačiau ir upelių. Paprastai tada kuojos užima karosų vietą. O kur jos „įsitvirtina“, ten dauginasi kaip pašėlusios.
Todėl natūralu, kad šiuose ežeruose plaukioja vien smulkios kuojos, kurios savo elgsena primena raudes. Ir neretai vietinių meškeriotojų vadinamos tuo pačiu vardu.
Kita vertus, jos būna išties sunkiai atskiriamos nuo raudžių, nes irgi įgauna gelsvą atspalvį, žuvų pelekai iš oranžinių virsta į tamsiai raudonus. Ten, kur yra ir tikrųjų raudžių, ir kuojų, galimi šių žuvų mišrūnai. Tačiau jie nevislūs, nes kitu atveju susiformuotų nauja žuvų rūšis.
Nemanau, kad verta bent kiek labiau plėstis kalbant apie vietinių kuojų gaudymą, kadangi tai būtų prieš tai rašyto straipsnio atkartojimas – jos meškeriojamos taip pat, kaip raudės. Aišku, išskyrus spiningavimą, nors su dabartiniais „nano“ įrankiais ir masalais jų sumeškeriosite.
Jei vanduo „numiršta“
Nors savo ėdrumu ešeriai gali lygintis amžinai alkaniems karosiukams, tačiau kaip ir bet kuriame vandens telkinyje, mažuose ežerėliuose jie lieka ištikimi savo įpročiams. Nesvarbu, kad čia dygliuotųjų knibždėte knibžda, neturi reikšmės, kad jie čia šeimininkauja vieni – gali visą dieną be naudos siūlyti pačius įvairiausius masalus. Netgi metus spiningą ir ant plūdinės kabliuko užnėrus slieką ar mailių, nė vienas nedrįs prasižioti.
Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad ešeriai, panašiai kaip ir lynai, gerai pakelia didelį vandens rūgštingumą, tačiau yra daug jautresni deguonies kiekiui. Todėl smulkūs pelkių, miškų ežerai ne visada atitinka tokius reikalavimus arba, bėgant laikui, jie gali prarasti ešeriams tinkamą atmosferą. Tada nutinka įdomus dalykas – dygliuoti plėšrūnai ne tik susmulkėja, tačiau tuo pat metu jų populiacija tarsi susitraukia.
Tai visai nebūdingas reiškinys mūsų žuvims, bet jis visgi sutinkamas. Ir ešerių tuose netekusiuose buvusio palankaus „statuso“ vandenyse tuomet galima rasti dažniausiai priekrantėje arba tik tam tikrame gylyje – žemiau yra „miręs vanduo“, kuris tiesiogine ta žodžio prasme dusina plėšrūnus.
Man sykį teko spiningauti tokiame ežere. Buvo pavasario pabaiga, vandens telkinys dar labai smarkiai neapaugęs, tad guminukus be didesnių problemų svaidžiau visomis kryptimis. Žinoma, pradžioje nusitaikiau į ežero vidurį, kur teoriškai turėjo būti giliau, o giliausiose vietose paprastai tupi ir didžiausi ešeriai. Deja, tokia taktika nieko gero nedavė.
Bičiulis žinojo vietinių ešerių dislokavimosi vietas, tad pradžioje žūklė vyko „į vienus vartus“. Vėliau supratau, kur šuo pakastas, tad rezultatą gerokai sušvelninau.
Reikėtų pasakyti, kad dryžuočiai kibo ant juodų guminukų su baltais blizgučiais, bet brokato turėjo būti saikingai. Jei pasitaikydavo kiek daugiau – plėšrūnai masalą ignoravo. Kuomet pabandžiau žuvauti masalais be brokato – irgi nulis.
Nieko ryškaus
Ten, kur ešeriai gyvena nematydami kitų žuvų, parinkti jiems tinkamą masalą tampa problemiška. Teko patirti, kad kitų žuvų mailius jų visiškai nedomina, tačiau paprastas sliekas arba mažytis ešeriukas gentainių ryjamas be išlygų.
Spininginius vilioklius, kaip supratote iš ankstesnio pasakojimo, atitaikyti irgi gana sudėtinga. Įdomu tai, kad į provokacijas, žuvaujant ryškiais guminukais arba tviskančiomis metalu ar dažytomis įvairiomis „fluo“ spalvomis, jie dažniausiai neatsako.
Geriausiais pasirinkimas yra juosvi, žalsvi, rudi, rečiau balti arba sodrios tamsesnės geltonos spalvos iki 5 cm dydžio silikoniniai viliokliai. Kone visada rezultatyvesni būdavo tvisteriai nei riperiai. Spiningaujant guminukais sekliuose ir žolėtuose ežeruose labai padeda ofsetiniai kabliukai. Suprantama, tuomet tenka naudoti arba ofsetines galvutes, arba įvairias sistemėles, galvakabliai čia mažiausiai tinkami.
Taip pat kartais ešeriams patikdavo įvairios silikoninės vabzdžių imitacijos. Ir, beje, labiausiai – iškvėpintos. Gal, sakau, krevetės ar kalmarų kvapas „pramušdavo“ dumblo kvapą, bet čia tik versija...
Tiesa, kaip vieną geresnių galiu paminėti laumžirgio lervos imitaciją. Tai pilnai atitiko mano įsivaizduojamą vietinių ešerių maistą. O gal tiesiog sutapimas.
Jei norite ešerius sugundyti sukriukėmis, geriausiai rinktis aglia su patamsinto sidabro lapeliais. Net jei ešeriai pakankamai solidūs, geresni rezultatai gaudant „nulinukėmis“ arba „pirmukėmis“ blizgėmis. Galbūt kažkiek teigiamos įtakos turi ir trišakį slepianti ruda, juoda muselė.
Nežinau kodėl, bet man prasčiausi rezultatai būdavo spiningaujant vobleriais. Jei jau kibdavo, tai tik ant mažiau judrių, geriausias variantas – tvičinguoti iki 5 cm dydžio minnow arba shad tipo modeliais. Jų spalvinės variacijos identiškos guminukams – dominuoja neryškios spalvos. Kartais tikdavo ir vobleriai su balto metalo blizgesio šonais.
Vienur – gerai, kitur – ne itin
Ten, kur gyvena vien ešeriai, galima suvilioti itin stambių, net rekordinių šių plėšrūnų egzempliorių. Faktas, kad jie tokie išaugo rydami savo gentainius. O juk ne Naujoji Zelandija, tačiau Lietuva, bet, kaip matote, ir čia esama tikrų kanibalų. Tačiau tikrai ne visuose tokio tipo ežeruose ešeriai būna dideli, nes, kaip minėjau, kitur jie nepasiekia maksimalių gabaritų.
Neblogai ešeriai jaučiasi pelkėtuose ežerėliuose kartu su kuojomis, raudėmis, saulažuvėmis. Ypač mėgsta gainioti pastarąsias – tada auga dryžuotieji kaip ant mielių. Pastebėjau, kad jei vandens telkinyje gyvena ešeriai ir lynai, plėšrūnai jaučia maisto stoką ir priversti ėsti vienas kitą. Veikiausiai jie geba sumedžioti tik visai smulkų lynų mailių, bet vos paaugusios tos rūšies žuvelės pasislepia nuo grobuonių tankiuose augalų sąžalynuose arba dumble.
Gana retas derinys yra ešeriai kartu su karosais. Aš kažkada žinojau tris vienas šalia kito esančius panašaus dydžio miško ežeriukus. Pažiūrėjus, jie atrodo labai panašūs. Žuvaujant irgi galima jausti, kad mažai kuo skiriasi – tokie pat gyliai, augalijos kiekis gana ribotas, kiek gali būti ribotas dumblėtame telkinyje.
Tačiau tik viename iš tų ežerų buvo ešerių. Kituose dviejuose – vieni karosai. Beje, tame „ešeriniame“ vandens telkinyje bandžiau ne sykį pagauti karosų. Nepavyko. Gal ešeriai visus surijo, o gal liko pernelyg mažai ir nepataikiau tinkamo masalo jiems suvilioti.
Visgi prasčiausiai ešeriams sekasi ten, kur yra lydekų. Nesvarbu, jog telkinyje plaukioja ir kitokios žuvys – mažame ežere labai mikliai medžiotojai patys tampa aukomis. Galbūt įtakos turi tai, kad dygliuotiesiems nelabai sekasi slėptis nuo lydekų nedidelio ploto telkiniuose – per mažai erdvės toliau pasprukti, žolynuose slėptis nesugeba, o be to mėgsta plaukioti būriais. Nors ką ten būriais – paprastai tuomet sužvejojami tik pavieniai ešeriai, kadangi jų gretos būna smarkiai išretintos.
O ir pasitaiko gana smulkūs. Vėlgi galiu tik spėti, kad čia dryžuotieji plėšrūnai dažniau slepiasi nuo lydekų nei medžioja patys. Gal aštriadantėms lengviau pagauti stambesnius, žinant, kokios plačios lydekų gerklės, tai nestebintų.
Bus tęsinys.
Romualdas Žilinskas
