Ar iš balos tas gražumas. Knisantis dumblą
Dievo pamirštus mažus užpelkėjusius mažus miško ežerėlius pavasarį būtų galima surasti lengviausiai, nes lapuočiai medžiai tik skleidžia savo lapus, o pakrančių ir priekrančių augalija dar nespėjo išsistiebti. Tačiau bėda ta, jog dabar jie yra ištvinę, savo paviršiaus plotu padidėję galbūt dvigubai ar trigubai, ir neaišku, tai yra tikra pelkė ar tie mūsų ieškomi vandens telkiniai.
Kita vertus, juos supanti klampynė bus dar klampesnė, tad reikia palaukti, bent iki gegužės, kada saulė labiau pakaitins žemę ir vandens perteklius išgaruos, dalį jo sugers galutinai prabudę pelkių augalai.
Beje, labai gana daug vandens tuomet išgarina ir lapuočiai medžiai. Tad pelkėtose vietose, kur auga, tarkim, beržai, alksniai susiduriama su dviprasmiška situacija – lapai teikia pavėsį ir neleidžia saulės spinduliams prasiskverbti iki vandens, tačiau tuo pat metu patys nemažai jo atiduoda į aplinką. Kitaip nutinka pelkynuose, kuriuose vyrauja spygliuočiai, čia pelkių drėgmės cirkuliacija iš dangaus į žemę ir iš žemės į dangų vyksta šiek tiek kitokiu principu.
Galbūt nesigilinsiu į pelkių ekosistemas, nes galiu iš jų ir neišbristi. Pasakysiu tiek, kad pelkynai yra labai savotiškos vietos – juose vandens kiekis išlieka pakankamai stabilus net per karštymečius, užsitęsus vasarinėms liūtims jis irgi menkai kinta. Viso to esmė – pelkes maitina gruntiniai vandenys. Net jei pelkė ir išdžiūsta (visgi taip kartais vasarą gali nutikti), ten esančiame ežeriuke vandens veikiausiai vis tiek liks – jam išnykti neleis požeminės versmės.
Tačiau pavasarį nutinka kitaip, kadangi žemė iš po žiemos dar įšalusi. Štai dėl ko tirpsmo vanduo, metų pradžios krituliai tuos menkus ežerėlius paverčia gerokai didesniais ežerais. Nors, kaip sakiau, tai tik pirmas apgaulingas įspūdis – mano aprašinėjami telkiniai randasi kur nors to „netikro ežero“ viduryje ir yra apsupti vos sprindžio gylio patvinusios pelkės.
Vienas didelis ir daug mažiukų
Įsivaizduokime, kad viskas čia tarsi susidėliojo į savo vietas ir pabandykime sumeškerioti lyną. Tai bene pagrindinė „pelkių akių“ ar mažų kone užakusių miško ežerėlių žuvis.
Yra vandens telkinių, kur tik vieninteliai lynai ištveria didelį vandens rūgštingumą, deguonies stygių ir geba gyventi ežeruose, kurie dėl vandens augalų gausos primena šlapią pievą. Nebijo lynai ir mūsų nosiai nepatrauklaus sapropelio arba pūvančio dumblo (gr. sapros – supuvęs, pēlos – dumblas), kuris lyg kokia žalsva, pilkšva ar rusva želė plūduriuoja vandenyje. Jei nesuprantate, kas tai, galite pamatyti nuotraukoje.
Kad tokiuose ežeruose yra lynų, dažnai sunku net atspėti. Jie apskritai nelinkę reklamuotis, nebent ramią dieną „pačepsi“ vandens paviršiuje arba, suplaukę tarp vandens augalų, neatsargiai šonais užkliudo jų stiebus. Lynai nuo prigimimo baikštūs, tad meškeriotojai nė neįtaria, kad kokiame nors menkame ežerėlyje plaukioja geidžiamas stambus laimikis. Jau sakiau, kad šiuose telkiniuose mitybinė bazė labai prasta, tačiau lynams jos pakanka. Ir nors lynai net geresnėmis sąlygomis auga lėtai, bet ir čia slėpiningas jų charakteris leidžia sulaukti gilios senatvės bei pasiekti solidų dydį.
Kur šių auksu ar bronza tviskančiu kūnu žuvų daug, pirmosios masalus puola ragauti kelių šimtų gramų mažylės. Nepadeda net ant kabliuko užnertas didelis ir riebus naktinis sliekas, nes smulkus lynas ir tokį geba susigrūsti į gerklę. Todėl gali susidaryti įspūdis, jog tame vandens telkinyje plaukioja vien atitinkamų gabaritų lynai.
Neverta skubėti su išvadomis, nors tokia versija irgi neatmestina. Reikėtų bandyti palaukti vakaro arba ateiti čia žuvauti brėkštant – tuomet bus didžiausia tikimybė, kad masalu susigundys egzempliorius, kurio svoris sieks galbūt net 2–3 kg.
Daug tokių nepagausite – vieną ar du, nes vandens plotas nedidelis, žūklavietė dėl atitinkamų priežasčių (apie tai pasakojau praeitame rašinyje) irgi įspraudžia meškeriotoją į „rėmus“ – kiti didesni tų vietų senbuviai paprasčiausiai išsibaidys ir, sulindę tarp vandens augalų, ilgai nekiš iš ten nosies. Galbūt plūdė po kurio laiko ir vėl rodys kibimą, tačiau pakirtus ant kabliuko spurdės smulkus lynas. Veikiausiai reikėtų akcentuoti, kad šiuose vandens telkiniuose žuvys yra itin baikščios.
Esu daug sykių lynus meškeriojęs naktimis. Tada jie tampa gerokai drąsesni ir galimybė pagauti stambų laimikį būna didesnė. Tačiau pelkių ežerėliuose nebandžiau nė karto. Ne todėl, kad bijočiau tose kipšų landynėse pasilikti sutemus ar įsmukti į akivarą, priežastis kita – čia tiek geliančių vabzdžių, jog nepadeda ir geriausias šiuolaikinis juos atbaidantis tepalas ar purškalas. Net dieną pelkynuose sunku ištverti kraugerių antplūdį.
Kita vertus, išsikvėpinęs rizikuoji atbaidyti ne tik uodus ir mašalus, tačiau ir tikėtiną laimikį – lynai labai jautrūs kvapams. Tad alergiškiems ar mažiau kantriems meškeriotojams tokia žūklė vargu ar pasirodys viliojanti. Ir tai dar viena priežastis, dėl ko šiuose vandens telkiniuose mažai žuvaujančių.
Ką ragauja čepsintys?
Lynai yra kaprizingi ir konservatyvūs. Kaprizus paprastai įtakoja orų permainos, o konservatyvumas pasireiškia pasirenkant masalus. Vasarą jie suvartoja daug augalinio maisto, kai kur kukurūzų, kruopų ar tešlos neatsisako jau balandžio mėnesį. Bet taip nutinka ten, kur jie jau yra ne sykį ragavę šių vilioklių, yra nuolat žvejų maitinami.
Miško ir pelkių ežerėliuose su panašiais gardėsiais lynai nesusidūrę, todėl labai gali būti, jog į panašius masalus jie nereaguos, net jei ir jaukinsite. Aišku, lygybės ženklo tarp visų panašių vandens telkinių dėti negaliu, žuvys juk nenuspėjamos...
Praktiškai niekada nepaves naktiniai ir mėšliniai sliekai, net nesvarbu, kad tuo metu bus pats vidurvasaris. Deja, „pirktiniai“ iš raudonų, mėlynų ir žalių plastikinių dėžučių gali ir netikti.
Kaip neprastus pakaitalus galima bandyti vietoje surastus gyvūninės kilmės masalus, tarkim, apsiuvas, sraigių mėsą ir panašiai. Bet tokius dalykus siūlau, manding, be reikalo, nes mūsų žvejai dabar išlepę ir, jei jau nesugeba patys priskasti sliekų, tai ką kalbėti apie tai, kad rinks vandenyje apsiuvas ar ieškos ant lelijų stiebų ar lapų vandens sraigių. O juk dėl ko „čepsi“ lynai? Taip, būtent rankiodami minėtus gyvius.
Kaip vienoje savo You Tube laidoje pabrėžė Deividas Račkauskas – yra trys žuvų rūšys, kurioms reikia masalą guldyti ant dugno: karšiai, karosai ir lynai. Sunku su tuo nesutikti. Ypač, kada gaudai panašiomis sąlygomis, kur lynai užmestus vilioklius ragaus galbūt apskritai pirmą sykį. Tai, kad masalas prasmegs minkštame dumble, gal ir yra kažkokia rizika, tačiau šios žuvys jį, jei pajus, tikrai susiras. Toks lynų „darbas“ – knisti dumblą.
Nors gal tai labiau tik teorinės prielaidos, nes vargu ar gali matyti, ką žūklavietėje lynai veikia ir kaip tas masalas po vandeniu atrodo. O jei nekimba, tuomet tiesiog po kurio laiko permeti meškerę – gal tuo metu sliekas kitaip ant dugno atsigulė...
Gudru nebūti pernelyg gudriam
Faktas dar ir tas, jog šios žuvys nemėgsta slenkančio dugnu vilioklio. Paprastai jie gaudomi gana lengvai apkrauta sistemėle, nes neretai jautriai reaguoja į didesnio plūdrumo plūdės pasipriešinimą, net jei sistemėlė „sustyguota“ idealiai. Sunku net pasakyti kodėl – juk, regis, koks skirtumas, bus toji plūdė 1 g ar 5 g, jei neria vos prisilietus. Bet yra kaip yra.
Laimei, kad panašiose žūklavietėse dažniausiai būna ramu, nebanguota, nes pelkių ir miškų ežerėlius nuo smarkesnio vėjo saugo medžių siena. Plūdė gali judėti vandeniu net ir tykiausią dieną, nes ją stums ežere niekada nepranykstančios, susidarančios dėl giliau esančio ir paviršinio vandens temperatūrų skirtumo susidariusios povandeninės srovės, nepriklausomai ar turi tas ežeras intakus, ar ne.
Įtakos plūdės stabilumui turės vandens telkinio plotas ir gylis, jo paviršinė erdvė, kaip toli ir giliai užmestas masalas. Mūsų atveju toli vilioklio mesti nereikės, vandens paviršiuje paprastai daug augalų ir mažai laisvo ploto, o ežeras seklus. Be to ir valas veikiausiai remsis į kokį nors meldo stiebą ar lūgnės žiedą (na, gal nenaudosite šįsyk skęstančios gijos). Jei visgi plūdė dreifuoja, galima netgi specialiai užmesti taip, kad valo dalis atsigultų, tarkim, ant lelijos lapo.
Bet lazda turi du galus. Noriu pasakyti, kad tuomet pakertant, traukiant žuvį plūdė gali užstrigti tarp augalų. Todėl įprastos plūdės su ilgomis antenomis, kurios tvirtinamos ant valo trijuose taškuose nejudomai, čia bus prasčiausias pasirinkimas, nors dėl menko telkinio gylio jos lyg ir tiktų. Reikėtų naudoti waggler plūdes arba bent jau tas labiau įprastas, kurios turi trumpas antenas, tvirtinasi prie valo praveriant giją kiaurai per korpusą.
Nėra gerai ir įvairios „gudrios“ sistemėlės, kuriose svareliai rikiuojami grupėmis, derinami didelį jų kiekį išsklaidant ant valo ir panašiai. Čia net suktukas gali trukdyti, jei dugne yra siūlinių dumblių, nes jie velsis ant kiekvienos nuo valo atsikišusios detalės. Žodžiu, kuo paprastesnė sistemėlė – tuo daugiau galimybių, kad ramiai, be nervų pažuvausite ir neišbaidysite lynų dar nė neatplaukus jiems prie masalo.
Ilgakotis graibštas šiuose vandens telkiniuose yra būtinas meškeriotojo įrankis. Priežastis turbūt aiški. Tačiau reikėtų atkreipti dėmesį į graibšto tinklo akis. Jei jos labai smulkios, kartu su žuvimi semsite dumblą, dumblius, vandens augalus. Aišku, čia irgi nereiktų perlenkti lazdos, kadangi graibštas bus reikalingas ir dideliam, ir visai mažam lynui iš vandens išimti.
Tęsinys kitame rašinyje.
Romualdas Žilinskas
