Apie žinomos kuojos nežinomas savybes
Įdomūs sutvėrimai tos žuvys. Tiek metų žvejoji, rodos, žinai apie jas viską, bet po kiekvienos naujos žūklės vėl nusprendi, jog povandeninio pasaulio gyventojų paslaptys dar tikrai iki galo neįmintos ir ar kas nors kada nors jas pagaliau atskleis. Manyčiau, kad ne. Na ir kas, jog mes patys protingiausi planetos gyvūnai visur visada ieškantys loginio ryšio mus supančioje gamtoje. Mūsų nuomone žuvys tėra žemesnė gyvybės forma savo elgseną grindžianti instinktais, kurių pagrindiniai – maitintis ir daugintis. Tik kažkodėl užmirštam dar vieną – išlikti. Išgyventi bet kokiomis sąlygomis, nesvarbu, ar jos kistų kas valandą, ar tai būtų totali pasaulinio masto katastrofa.
Imi ir galvoji: žmonės iš tiesų yra tų žvynuotų padarų palikuonys, juk tik užsimezgęs žmogaus gemalas plauko skystoje terpėje ir turi daug panašumų su žuvies vaisiumi. Mūsų – protingųjų – amžius siekia kokius 200 tūkst. metų, o jų – milijonus. Gal sugebėjimo išlikti iki šių dienų mįslė slypi gyvenimo būdo paprastume? Gal atvirkščiai – tas dažnai žmonių pašiepiamas bereikšmis žvynuotųjų žvilgsnis nėra jau toks bereikšmis, o mažytės jų smegenėlės ne tokios ir tuščios, kaip mums atrodo?
Mokosi, kad neišnyktų
Pažvelkime plačiąja prasme žmogaus-meškeriotojo akimis į gerai visiems pažįstamą kuoją. Tai kone dažniausias žūklės objektas. Ne todėl, jog labai skani būtų ar kaip laimikis savo dydžiu, jėga meškeriotojus viliotų. Veikiau atvirkščiai – gana smulki, kaulėta, vos ne visuose gėluosiuose vandens telkiniuose išplitusi, gana lengvai sužvejojama. Gaudo ją visi: vaikai ir suaugę, vyrai ir moterys. Sumeškerioja didžiulius kiekius. Bet tikrai ne visur ir juo labiau ne visada. Ir kasmet vis sunkiau darosi tų menkaverčių (ak, tas žmogiškas noras rūšiuoti viską pagal vertę...) žvynuotųjų pasigauti. Kuojų populiacija smarkiai sumažėjo?
Ichtiologai šito fakto nepatvirtina – jų yra dar pakankamai daug, o gal net daugiau nei derėtų. Net jei ir kitaip, tai su kosminių technologijų šiuolaikiniais žvejybiniais įrankiais mes šių žuvų maišus turėtume kaskart pritraukti. Bet kažkodėl vis dažniau namo sugrįžtame nosis nukabinę: per visą dieną vos kelias kuojytes katinui pagavome... Kitiems ne ką geriau sekėsi – kokius jaukus bepylė, kokius masalus besiūlė – beveik tuščiai – kibimo štilius. Nors iš tiesų žuvų telkinyje buvo, nes echoloto ekranas didžiausius pulkus rodė. Matyt, oras ne tas...
Atmosferiniai reiškiniai be abejonės turi didžiulę įtaką žvynuotųjų elgsenai. Tačiau šį sykį ne prasti orai koją pakišo. Tiesiog susidūrėme su vis dažniau pasitaikančiu „apgaudytų” vandens telkinių fenomenu.
Taip jau gamtoje surėdyta – norint kad tavo giminė neišnyktų, tenka visais įmanomais būdais gyvybei gresiančių situacijų vengti. Žvejo kabliukas tolygus lydžio dantims, tad jei nuo antrojo plėšrūno žabtų kuojos jau seniai išmoko išsisukti, tai dabar po truputi pratinasi ir žvejo žabangų išvengti. Aukos visada pusę žingsnio atsilieka nuo grobuonies, antraip pastarasis mirtų iš bado, bet visada turi galimybę nuo jo išsigelbėti. Tobulėjant savigynai, tobulėja ir puolimo metodai arba atvirkščiai, nes priešingu atveju kuri nors rūšis neišgyventų.
Aišku, kuoja – ne žmogus ir taip greitai nespėja susivokti pakitusioje situacijoje, bet ilgainiui karta iš kartos ir žuvys išmoksta vengti įvairiausių žvejybinių klastų. Ten, kur dažniau žūklaujama visas šis procesas vyksta sparčiau. Nemanau, jog ateis toks laikas, kada žvynuotosios apskritai nebenorės kibti, jau greičiau mes jas visas išgaudysime. Tačiau ignoruoti fakto, kad žuvys taip pat sugeba šį bei tą išmokti ir sulig kiekviena karta tampa atsargesnės, nederėtų. Priežodis „gyveni ir mokaisi”, matyt tinka ne vien žmonėms. Beje, ne vien ir kuojoms.
Ryšys tarp meniu ir išvaizdos
Kaip bebūtų keista, tačiau mokslininkai dar ir dabar neturi vieningos nuomonės apie suaugusių kuojų mitybą. Vieni ichtiologai tvirtina, kad šios žuvys absoliučios bentofagės, kurių didžiąją raciono dalį sudaro moliuskai (dreisenos), jei jų telkinyje nėra – kiti dugno gyviai, ypač uodų trūklių lervos. Tačiau oponentai tam prieštarauja ir kuojas labiau linkę laikyti mišrų maistą vartojančiomis žuvimis. Jų nuomone kuojos yra visaėdės ir vienodai mielai minta ir planktonu, ir bentosu. Anot pastarųjų, į kuojų meniu įeina dar ir palyginti nemažai augalinio maisto, o taip pat kitų žuvų ikrų bei tik išsiritusio mailiaus. Pačios stambiausios gali ryti netgi mažas žuveles.
Tačiau tai, mano nuomone, yra kraštutinės pažiūros. Iš tiesų daug kas priklauso nuo gyvenamosios vietos bei metų laiko. Pavasario pabaigoje iki rugsėjo bet kurios žvynuotosios turi didesnį maisto pasirinkimą, tad ir kuojos tuo metu užkanda įvairių dumblių, neatsisako smulkaus mailiuko. Žiemą beveik visų rūšių planktono gerokai sumažėja, žuvys ir šiaip jau laikosi arčiau dugno, ten minta tuo, ką ten galima rasti: šoniplaukomis, vabzdžių lervomis, moliuskais. Pastarasis maistas yra itin kaloringas ir telkiniuose, kur apstu dreisenų, kuojos auga žymiai sparčiau bei būna gerokai stambesnės.
Negalima atmesti ir pasirinkimo galimybių bei konkrečių žuvų įpročių. Jau vien tai, kad dar mailiaus stadijoje išryškėja smulkesni ir stambesni individai, galimas daiktas, jog augimo netolygumas sąlygoja ir atitinkamo maisto vartojimą, kas vėliau tampa norma.
Pavyzdžiui, Nemune galima pagauti pailgesnio kūno ir labiau apvalesnių kuojų. Tačiau tai upė ir visai įmanoma, kad vienos jų yra sėslios, o kitos – migruojančios. Bet faktas, jog tvenkiniuose bei dideliuose ežeruose taip pat pasitaiko skirtingų formų abiejų lyčių individų. Reikia turėti omenyje, kad žuvų išvaizda priklauso ir nuo amžiaus. Sulig metais kuojos apvalėja, o jų kūno spalvos tampa ryškesnės. Visgi pastaruoju atveju aš lyginu stambias suaugusias panašaus dydžio kuojas, kurių formą, be abejonės, lemia gyvenimo ypatumai.
Viskas atrodytų suprantama, jei kuoją vertintume iš ichtiologinių pozicijų. Tačiau žvejodamas nesu pastebėjęs, kad tame pat vandens telkinyje skirtingos išvaizdos šios rūšies žuvys domėtųsi tik kažkuriuo konkrečiu masalu, tik konkrečiame gylyje ar tik tam tikru laiku. Jos visos arba kimba, arba ne. Vėlgi, paprastai vyrauja kažkuri viena forma, kitos – pagaunami tik vienetai. Tad šiuo atveju ichtiologines žinias pritaikyti praktikoje kažkodėl nesiseka.
Tačiau nenusisukime nuo mokslo vyrų, nes kai kurios jų rekomendacijos gali labai praversti žvejyboje. Pavyzdžiui, tyrimai apie kuojų prioritetą tam tikram skoniui.
Apetitas priklauso ir nuo serviravimo
Ištyrus šių žuvų reakciją į įvairias amino rūgštis, paaiškėjo, jog mėgstamiausios yra keturios. Nevardysiu, nes nei man, nei paprastam skaitytojui tie konkretūs rūgščių pavadinimai tikriausiai nieko nepasakys, paminėsiu tik, kad visos keturios randamos uodo trūklio lervose. Manau, išvada aiški.
Bet kuo patraukia kuojas balandžio išmatos, nežino net patys ichtiologai. Bet kad taip yra – faktas ir tai patvirtins nuolat eksperimentuojantys žvejai sportininkai.
Panaši situacija susiklostė tiriant kvapų poveikį šioms žuvims. Kuojos labai teigiamai reaguoja net ir į labai stipriai iškvėpintus jaukus, jei tik jie šioms žuvims priimtini. Keisčiausia, jog praktiškai beveik visi šie kvapai natūraliomis sąlygomis kuojoms nėra žinomi. Tai valerijonas, anyžiai, kanapės, saulėgrąžos, netgi česnakas ir medus. Bet derėtų atsiminti, kad skirtingų telkinių gyventojos turi 1–2 pamėgtus kvapus, kiti jas gali net išbaidyti.
Taip pat kuojos negali pakęsti įvairių rūgščių (cheminių), mašinų alyvos, benzino, kanifolijos. Todėl ką tik „iškepta” avižėlė gali pasirodyti nekibi vien todėl, jog jos gamyboje panaudotos cheminės medžiagos (pavyzdžiui, lituojant kabliuką neapsieita be kanifolijos) dar neišsivadėjo.
Tikriausiai pastebėjote, kad kuojų spalvinės variacijos priklauso nuo konkretaus vandens telkinio. Tai būdinga visoms žuvims – plėšrūnės maskuojasi, kad galėtų iš arčiau užpulti grobį, aukos – kad jų nepastebėtų. Kuojos – vienos iš labiausiai grobuonių persekiojamų žuvų. Dėl šios priežasties jos yra itin baikščios ir gana atsargiai pasirenka maitinimosi vietas.
Kadangi kuojos išplitusios daugelyje vandens telkinių, jos puikiai įsisavinusios maskavimosi meną. Tai kažkas panašaus į vieną iš mimikrijos atmainų homochromiją. Tarkim, dumblingame ežere šių žvynuotųjų nugaros bus tamsiai pilkos, beveik juodos, akmeningame dugne pilkai melsvos, smėlingame, molingame – su rudu atspalviu, ten, kur gausu augalų – rudai žalsvos ir pan.
Pavyzdžiui, kai kuriuose prastos mitybinės bazės nedideliuose ežeruose, senuose karjeruose, kurių vanduo turi rusvą atspalvį ir didelį rūgštingumą dėl juose esančių durpių, kuojos neretai būna panašios į savo giminaites raudes – jų pelekai, akys tampa kone vyšninės spalvos, nugaros patamsėja, žvynai įgauna vos juntamą gelsvą atspalvį ir netgi gana patyrę žvejai painioja šių dviejų rūšių žuvis. Įdomu tai, kad kuojos čia pagal formą būna kaip tik kažkokios ištįsusios, neretai – neūžaugos, tad ta „painiava“ – tik dėl raudėms būdingų spalvų.
Jaukinant kuojas į šį faktą reikėtų atkreipti ypatingą dėmesį. Šios rūšies žuvys gali atsisakyti net gardžiausio jauko, jei jo spalva ryškiai išsiskirs dugno fone – kuojos taps labiau pažeidžiamos – matomos plėšrūnėms. O, tarkim, karšiai į tai reaguos kitaip, galbūt net ir teigiamai, kadangi jie turi mažiau priešų ir nėra tokie akyli kaip kuojos – ieškodami maisto labiau pasikliauja kitais jutiminiais organais.
Kuojos akys
Vardydami geriausiai vandenyje matančias žuvis, mes dažniausiai minime upėtakį, salatį, šapalą, t. y. tas, kurios didelę laiko dalį praleidžia besimaitindamos vandens paviršiuje. Tačiau neįvertiname žvynuotųjų regos viduriniuose vandens sluoksniuose ar priedugnio zonoje.
Kuoja, bent jau iki pasiekia tam tikrą dydį, priversta misti planktoniniais organizmais. Tai labai smulkūs padarėliai, tad norint „neprašauti pro šalį” juos gaudant, reikalingas pakankamai geras akylumas. Netgi suaugusios kuojos, ką jau minėjau, nespjauna į smulkų maistą. Kaip viso to praktinis įrodymas yra poledinė žūklė.
Šių žuvų meškeriojimui naudojamos itin smulkios avižėlės, dažnai net nesusimąstant, kodėl net ir didelės kuojos jas mėgsta. Žieminis šių žvynuotųjų gaudymas avižėlėmis turi dar ir kitą specifiką – kuojos kartais puikiai kimba ant mažučių spalvotų avižėlių, teigiamai reaguoja į įvairius ant kabliukų užmautus keramikinius karoliukus.
Viename savo straipsnių esu rašęs, kad kuojos visai neprastai žiemą iš po ledo kimba naktimis. Galima būtų galvoti, kad jos masalą randa pasinaudodamos kitais savo jutiminiais organais, bet ne rega. Galbūt ir taip, tačiau kodėl tada „fosforuojančios“ avižėlės taip dažnai naktimis būna kibiausios?
Kad kuojos gerai mato, galima spręsti dar iš to, kad po stora sniego danga apniukusią darganotą dieną, o juk praktiškai tokiomis sąlygomis po vandeniu tvyro tamsa lyg naktį, šios žuvys dažniausiai ypač suaktyvėja.
Mokslininkai linkę manyti, jog skirtingai nuo kitų naktimis besimaitinančių žvynuotųjų, kuojų akys turi kitokią struktūrą leidžiančią taip pat matyti tamsoje. Visa esmė glūdi ant rainelės esančioje mažytėje raudonoje dėmelėje, kuri atlieka savotiško filtro vaidmenį skiriantį infraraudonuosius spindulius.
Kaip „prisišaukti“ stambesnę kuoją
Kuojų migracija žiemą paskui smulkius planktoninius gyvius būdinga ir mūsų vandenims, tai liečia mažo bei vidutinio dydžio daugumą karpinių žuvų. Šis procesas labiausiai ryškus ežeruose bei tvenkiniuose. Taip galima paaiškinti šių žvynuotųjų pakilimą ar nusileidimą vandens storymėje.
Kritus slėgiui planktonas kyla aukštyn, grupuojasi arčiau ledo, o paskui jį sukyla ir kuojos. Giedrą saulėtą dieną dažniausiai būna priešingai – žuvis tenka gaudyti prie dugno.
Tam tikrą vaidmenį tokio pobūdžio migracijose atlieka ir povandeninės srovės. Nekalbant apie tai, jog tvenkinių lygis dažnai svyruoja dirbtinai, pratekančiuose ežeruose taip pat juntama tam tikro stiprumo srovė. Atlydžiai ją pagreitina, todėl tomis dienomis kuojų verčiau ieškoti arčiau krantų arba užusaliuose, ties priešingais tėkmei stačiais skardžiais, už apaugusių tankiais nendrių guotais seklumų. Šiaip jau klasikinės kuojų vietos yra netoli nendrynų ties dugno nuolydžiais. Lygios aikštelės pasirenkamos tuomet, kai šios žuvys ypač aktyviai ieško maisto.
Stipriai atšalus vandeniui kuojos iš smulkesnių būrelių jungiasi į skaitlingus būrius, kuriuose vyrauja daugmaž vienodo dydžio individai, pavasarėjant vėl skyla į mažesnes grupes, gali išsimaišyti ir pagal dydį. Išskyrus patį giliausią viduržiemį, jos pakankamai aktyviai maitinasi.
Mažuose dumblinguose nepratekančiuose telkinukuose dėl deguonies stygiaus viduržiemio bėdos ateina jau po kelių savaičių atsiradus ledui, tad čia žūklė būna sėkminga tik labai trumpą laiką. Kauno ir Kuršių marios, didieji ežerai, tvenkiniai gali kiaurą žiemą dosniai dalinti laimikius, jei tik žinote, kur tuo metu rasti šių žuvų.
Nepaisant palyginti aukšto aktyvumo šaltuoju metų laiku, kuojos prieraišios prie pastovių mitybinių plotų. Pačios judriausios, todėl ir lengviausiai pagaunamos, yra mažos kuojytės. Nors šios rūšies žvynuotosios pasižymi gana įnoringu charakteriu, į negatyvias orų permainas mažesnio dydžio (amžiaus) kuojos reaguoja menkiausiai.
Pastoviose mitybinėse vietose susirenka įvairaus dydžio žuvys, galbūt tik pačios didžiosios glaudžiasi gyliuose, kur visą žiemą randa dreisenų. Tiesa, pajutusios pavasarį net ir jos kartais nepatingi pakilti aukščiau ir prisijungti prie smulkesniųjų gentainių. Todėl aptikus smulkių kuojų tuntą, galima tikėtis, kad ten pat yra ir kur kas didesnių egzempliorių. Jei po valandos-dviejų situacija nesikeičia ir kimba tik smulkmė, reikia ieškoti kitos eketės ir žvejoti panašiame gylyje.
Kartais didesniąsias galima prisivilioti pajaukinus. Kuojos apskritai greitai įjunksta į prievilą ir įpranta lankytis jaukimvietėse. Bet dabar kalbu ne apie tai – turiu omenyje, kad jei kimba mažosios, įmanoma jaukinant suvilioti ir didesnių. Tik reikėtų, kad prievilas būtų mišrios struktūros (smulkių ir stambesnių sudedamųjų dalių), o taip pat į jį derėtų įmaišyti uodo trūklio lervų. Nereikia daug gyvūninės kilmės priedų, nes susivadinsite aibę pūgžlių, šalia mažų kuojų puotauti atplauks ir smulkūs ešeriukai.
Dar keletas patarimų žuvaujantiems
Apie kuojų žūklę rašyta daug kartų. Visgi, galėčiau pridurti, kad antroje žiemos pusėje gal ir nėra prasmės naudoti plūdelę, jei gaudoma su vasarine sistemėle, kuomet rišamas kabliukas, o aukščiau jo ant valo prispaudžiamas mažytis svarelis – pilnai pakanka sargelio jautrumo.
Taip net patogiau, nes galima virpinti masalą ir ant kabliuko, svarbu tik rasti tinkamą gylį ir jį užfiksuoti. Į ritės, jei pastaroji yra neinercinė, liežuvėlį valo sprausti nerekomenduočiau, geriau naudotis ryškiaspalviu spiritiniu rašikliu. Gaudote juk plonu valu, pavasariop kuojos atkutusios pakankamai, kad puskilograminė tos rūšies žuvis nutrauktų 0.08 mm monofilamentinę giją. O gal kibs ir dar stambesnės.
Aišku, tokių, kaip kažkada Vokietijoje arba Suomijoje nepagausite. Buvusioje VDR sužvejota 2,58 kg svėrusi kuoja. Nors pasaulio rekordininkės laurai dar anksčiau atiteko „suomei“ ir jai liko, kadangi šis laimikis buvo užregistruotas pagal visas IGFA taisykles. Įdomiausia, kad tai nutiko būtent šios meškeriotojų organizacijos įkūrimo pirmaisiais metais – 1939 m. Suomijoje žvejai ir pagavo 2,55 kg svėrusią kuoją.
Nors rusų meškeriotojai iš visų rekordų veikiausiai pasijuoktų, nes jų vandenyse tokios ir dar stambesnės kuojos pasitaiko ne taip ir retai. Mūsų „vietinės reikšmės“ oficialus rekordas daugiau nei kuklus – vos 1 kg 420 g.
Žuvaujant avižėle, verta išbandyti keletą mažiau naudojamų jos virpinimo būdų. Paguldžius masalą ant dugno ir maksimaliai įtempus valą, periodiškai rodomuoju pirštu subarbename per meškerėlės strypelį. Tokią pat procedūrą galime atlikti pakėlę avižėlę nuo dugno.
Kitas būdas labiau pasiteisina minkštame dugne. Šiuo atveju ant įtemptos gijos braukiame masalą dugnu tiek, kiek leidžia eketės kraštai. Masalas velkamas švelniai, galima daryti trumpas pauzes. Tokio žaidimo metu sujudinamas dugno dumblas, lengvai sudrumsčiamas vanduo, bet to pakanka atkreipti žuvies dėmesį.
Galima „braukti“ ir šuoliukais, t. y. pavilkus dugnu avižėlę, ji pakeliama kelis centimetrus aukštyn ir 3–5 sek. palaikoma ramybės būsenoje.
Tiek būtų minčių apie kuoją. Ir dar – nenuvertinkim kuojų žvejybos, šios žuvys to nenusipelnė.
Romualdas Žilinskas
