Apie šapalo pusseserę

Mes labiau pratę patys pasiimti ir nelaukti, kol kas nors ką nors paduos. Na, nebent šlepetes ar televizoriaus pultelį, bet tai dėmesio nevertos smulkmenos, kurių nereikėtų sureikšminti. Ir kuo tas daiktas, objektas, trofėjus yra sunkiau pasiekiamas, įgyjamas, užvaldomas – tuo jis mums yra brangesnis. Tačiau ne kaip apčiuopiamas dalykas, bet kaip galimybė jį matant ir kitiems rodant dar sykį prisiminti visą buvusių įvykių bei išgyvenimų seką, tol, kol tas kažkas tapo mūsų.

Vėliau jis veikiausiai nusibos ir mes vėl sieksime kokio nors dar sunkesnio, didingesnio, labiau mūsų ego pabrėžiančio tikslo. Rutina, kasdienybė, aštrių pojūčių trūkumas – ne vyrams.

Kreipimasis į moteris

Tai pastebėjau dar vaikystėje skaitydamas pasakas. Karžygio užduotis: nukauti slibiną, užkopti į stiklo kalną ir pabučiuoti miegančią princesę. Atkreipkite dėmesį – „miegančią“. O kodėl ji miega?

Ogi todėl, kad laukia princo, kuris atjojęs ant balto žirgo atliks visus minėtus žygdarbius ir pasiims ją į savo pilį, kur jiedu ilgai ir laimingai be jokių rūpesčių gyvens. Taip baigdavosi visos pasakos. Nors aš įtariu, jog taip buvo rašoma tik dėl to, kad ir mergaitės jas skaitytų, nes tikras vyras nudobęs vieną slibiną eis kautis su kitu, kops į dar aukštesnį kalną ir bučiuos dar gražesnę princesę.

Tarkim, žvejai. Kokias žuvis jie labiausiai vertina? Žinoma tas, kurias sunkiausia suvilioti, kurios yra retos ir kovingiausios. Be abejonės jos dažniausiai būna stambios, kadangi tokių mažai, jos gudriausios ir atsargiausios, nes išvengė paspęstų žabangų ir todėl pasiekė atitinkamus gabaritus, ir jau vien dėl savo svorio sunkiai ištraukiamos.

Regis, pagavai rekordinį kokios nors žuvų rūšies trofėjų, pasiskelbei apie tai spaudoje, internete, parodei savo kolegoms, papasakojai pažįstamiems ir imkis kitos naudingos veiklos, kurioje vėl siek maksimalių rezultatų. Pavyzdžiui, surink didžiausią pašto ženklų ar alaus butelių kamščių kolekciją.

Bet ne, vyrai trykšta optimizmu, energija ir siekia dar labiau pagerinti netgi savo paties rekordą, nors galbūt didesnio laimikio kaip šis, jie nebesužvejos per visą likusį gyvenimą. Taigi, vyrai vėl eina prie vandens ir žvejoja, žvejoja, žvejoja...

Eilinio laimikio jie veikiausiai net į namus neneštų, jei ne tas amžinas žmonų priekaištas: „Nesuprantu, ką tu ten prie upės veiki, laiką gaišti, pinigus žūklės įrankiams leidi, o aš silkes turguje turiu pirkti“. Mielosios, nejau jums keli kilogramai kaulėtų kuojų geriau nei puiki vyro nuotaika? Tegul jis eina savaitgaliais meškerioti ir atsigauti po sunkaus darbo. Juk ne taip svarbu, pagaus ką nors ar ne. Ar jau pamiršote kiek jūsų vyras išeikvojo energijos, sugaišo laiko ir išleido pinigų siekdamas jūsų palankumo?

Gal jis dabar vėl nori būti toks, koks buvo anksčiau ir gaudo sunkiai sugundomą tą vienintelę svajonių žuvį. Beje, džiaukitės, kad būtent žuvį. Ir atminkite, kad jei vyro vaikystėje skaitytų pasakų pabaiga būtų necenzūruota, jis lig šiol jodinėtų po pasaulį ant balto žirgo arba jam kojines adytų bei barščius virtų kaskart kita princesė.

Todėl nieko blogo, jei vyras žuvis paleidžia. Tai jo pasąmonė sufleruoja, kad laisvė yra brangiau už viską ir bet koks prisirišimas (turiu galvoje, kad žuvies pririšimas), uždarymas į narvą (šiuo atveju – į tinklelį) smukdo vyrišką ego – jis susitapatina su žuvimi.

Tačiau, susitaikęs su likimu, vyras galiausiai vis tiek grįžta namo, su laimikiu ar be jo – koks skirtumas, ir pasineria kartu su jumis į rutiną. Tai yra valios išraiška, kurią turėtumėte vertinti.

Kur sutiksime meknę

Kaip sakiau, geidžiamiausias žvejo laimikis – tas, kurį sunku suvilioti, ištraukti ir jis yra gana retas. Galbūt kiti meškeriotojai nesutiks su manimi, bet prie retesnių žuvų pastaruoju metu jau galima priskirti ir meknę. Keista, tačiau kuomet mūsų upės garsėjo kaip kanalizacijos nuotėkomis teršiantys Baltiją kanalai, šių žuvų juose netrūko. Jaunesni žvejai to tikrai neatmena, tačiau aš juk žuvauju daug metų ir skleroze nesergu.

Praėjus keliems dešimtmečiams upės tapo pakankamai švarios, bet meknių jose kasmet pagaunama vis mažiau, jų dydžiai vis menkesni. Galvą guldau, jog kai kurie neseniai žvejybos malonumus atradę piliečiai šių žuvų net nepažįsta arba painioja su šapalu.

Meknė iš tiesų labai panaši į jį ir ne veltui kažkas kažkada ją pavadino šapalo pussesere. Juolab, kad ir gyvenimo būdas bei gyvenamosios vietos šių dviejų žuvų rūšių labai panašios, kai kada net ir visiškai sutampa.

Teorija, kad ten, kur gyvena šapalai, meknių nėra, nes pastarieji jas tiesiog išstumia, teisinga tik dalinai. Ne sykį tose pat vietose vienu metu esu sumeškeriojęs ir vienų, ir kitų žuvų. Bet kad konkurencija tarp šių dviejų žvynuotųjų rūšių vyksta – abejonių nėra.

Tiesa ta, jog dažniau vietą „po saule“ išsikovoja šapalai, nes meknės ne tokios agresyvios ir kaip moterys (aš tikrai už lyčių lygiateisiškumą) yra drovesnės bei baikštesnės.

Kita vertus, auksažvynių gražuolių (kad nepyktumėte, moterys, jums – komplimentas!) mėgstamiausi maitinimosi plotai nors kartais ir sutampa su šapalų teritorijomis, visgi meknės labiau mėgsta gilesnius, ramesnius bei labiau vandens augalais apaugusius vandenis. Jei pažiūrėsime, kaip išsidėstę šios dvi žuvų rūšys klasikinėje Nemuno ar Neries rėvoje, pamatysime, jog meknės bus nutolusios nuo rėvos visais atžvilgiais: stengiasi būti toliau iki jos arba plaukioja už jos, pasislenka arčiau vagos.

Šapalai užsiims pozicijas ten, kur srauniau ir sekliau, meknės – kur giliau ir ramesnė srovė, mažiau akmenuotas dugnas. Tiesa, šios žuvys kaip ir šapalai labai mėgsta dambas arba tėkmės į seklumas suneštų iškilusių šiekštų, išsikišusių stambių riedulių vandenskyras, arti krantų palinkusias medžių šakas. Bet jei reikėtų rinktis, kur ieškoti vienų ir kitų žvynuotųjų tame pat upės ruože, šapalus greičiausiai rastume šalia akmenų, o meknes – arčiau žolių.

Tačiau upė priklausomai nuo metų laiko gali gana staigiai keistis, Nemuno vidurupyje įtakos tam turės Kauno HE, tad gali būti, jog vieta, kur prieš savaitę plaukiojo šapalai, dabar jau okupuota meknių arba atvirkščiai. Pakanka Nemunui nusekti, suvešėti jo vandenyse augalijai ir šapalai paliks anksčiau jiems patikusius plotus. O štai meknės, kurios puikiai jaučiasi lėtesnėje srovėje ir vandenžolių džiunglėse, ilgesniam laikui apsistos tose buvusiose „šapalinėse“ vietose.

Maždaug nuo gegužės vidurio, kuomet padaugėja skraidančių vabzdžių, meknės palieka gilesnius vandenis ir persikelia į seklumas arčiau augalijos, vis dažniau pasirodo netoli krantų. Tai lyg atvirkščias ką tik nupasakotas variantas, kadangi dabar jau šapalai laikosi arčiau upės vidurio. Tiesa, kalbu apie stambius – kilograminius ir dar didesnius egzempliorius.

Puikios vietos meknėms yra dideli ilgomis kasomis nutįsusių vandens žolių plotai tarp kurių susidaro siauri atviro vandens takeliai. Iškrapštyti iš ten jas labai sunku, tačiau nepaisant mažo gylio, čia galima pagauti labai svarių šios rūšies žuvų.

Ne ką prastesnės joms vietos bus ten, kur augalais apaugęs seklumos dugnas staiga tarsi krenta gilyn. Prie pat šlaito po žolių stogu gana dažnai budi būrelis meknių. Tėkmė tokiose plotuose nedidelė, todėl šapalai veikiau rinksis išilgai augalų miško bėgantį vandenį ir meknėms draugiją gali sudaryti nebent lydekos arba ešeriai.

Salos, ypač jei dar ir apaugusios krūmais ar medžiais, visada pritraukia pačias įvairiausias žuvis. Tai idealios žūklavietės šapalams, salačiams, galime rasti čia ir meknių. Pirmosios nusisekusios pavasarinės žūklės dažniausiai ir būna šalia salų.

Balandžio pradžioje dar per šaltas vanduo šapalams seklumose, bet meknės jau ima kilti iš vagos ir ieško mažiau gilių bei ramesnių vietų. Arti krantų jų nebūna, o ties vis dar vandens apsemtais salų liežuviais, vėlų rytą pakaitinus saulei, meknės veikiausiai bandys ieškoti maisto.

Šių žuvų galima sužvejoti ir ankstesniu metų laiku, bet jos, kaip ir rudenį atvėsus vandeniui, glausis prie vagos krašto palei dugną. Apskritai meknės dažniau nei šapalai visais metų laikais maitinasi giliau ir pakankamai dažniau pagaunamos žemesniuose vandens sluoksniuose.

Išimtis būna tik sušilus vandeniui maždaug nuo gegužės iki rugpjūčio vidurio. Tie faktai, kad meknės geriau kimba nuo vandens paviršiaus pirmoje vasaros pusėje, o taip pat, kuomet dar neprasidėjus šalnoms jau ima leistis gilyn, man lieka mįslė. Kaip, beje, ir tai, jog šių žuvų pastaruoju laiku taip smarkiai sumažėjo.

Pagauti meknę spiningu įmanoma praktiškai visais mums žinomais dirbtiniais masalais, tačiau pirmiausia reikia žinoti, kur šią žuvį rasti, o po to teisingai pasiūlyti jai vilioklį. Tai tikrai nėra labai lengva, nes meknė įnoringa, todėl renkantis masalą tenka vienodai atsižvelgti į jo tipą, modelį, spalvą, dydį, ir, suprantama, į vilioklio judesius vandenyje.

Kaip pagauti šapalo pusseserę esu prirašęs ištisus traktatus. Suprantama, kad ruošiuosi ir dar tęsti, kadangi meknės, kaip ir moterys, yra kaprizingos, sunkiai nuspėjamos, o vyrų (mano – taip pat) požiūris į jas su amžiumi kinta.

Romualdas Žilinskas