Apie geras ir nelabai geras rites
Pirmąją savo neinercinę ritę įsigijau vos tik jos pasirodė prekyboje, tai buvo dar tarybiniais laikais. Atstovėjau didžiulę eilę vienoje iš dviejų tuo metu buvusių Kauno žūklės prekių parduotuvių ir laimingas grįžau namo. Nebepamenu, kaip ji vadinosi, tik žinau, kad kainavo tuomet brangiai, tačiau nuo to laiko paprastas inercines rites padėjau į šalį.
Žinoma, nereikia nuvertinti ir pastarųjų, jos tam tikromis sąlygomis žvejojant palaidyne ar bolonine meškere gali būti netgi geresnės už neinercines, museliaujant – tiesiog nepamainomos, tačiau dauguma mūsų žvejų naudoja būtent neinercines rites. Multiplikatorinės galbūt kai kuriomis žūklės sąlygomis sudarytų konkurenciją, visgi jos nėra tokios universalios, kaip neinercinės, o ir tokių ričių pritaikymas taip pat gana specifinis.
Tad bandysiu populiariai pakalbėti apie šią žvejybos įrangą. Juk be neinercinių dauguma jaunosios kartos meškeriotojų net neįsivaizduoja žuvų gaudymo. Tiesą sakant, vienokios arba kitokios ritės dabar naudojamos žuvaujant visais žūklės būdais, išskyrus gaudymą plūdine meškere, kuomet žvejojama specialiai tam skirtais meškerykočiais.
Ar būna ritė su kokybės ženklu?
Pradėsiu nuo to, kad dar prieš gerą dešimtmetį išsirinkti neinercinę ritę buvo lengviau. Tuo metu pakakdavo pažiūrėti į jos kainą, ir jau galėjai žinoti – kokybiškas tai daiktas, skirtas vidutiniam vartotojui ar paprastas kiniškas šlamštas, kuris subyrės neišlaikęs nė sezono. Amerikiečiams, japonams, vakarų europiečiams perkėlus savo gamyklas į pietryčių Azijos šalis, ypač daug naudos gavo sparčiai besivystanti Kinija, kurioje šiuo metu gaminami kokybiški žūklės įrankiai nieko nestebina. Nenuostabu ir tai, kad praktiškai išsitrynė riba tarp žemiausios rūšies ir vidutinių neinercinių ričių, netgi, sakyčiau, kai kurios palyginti nedaug kainuojančios ritės gali savo kokybe konkuruoti su prestižiškesnėmis.
Jei kažkada žymios firmos ritė buvo tarsi savotiškas garantas, kad už ritę sumokėta nemaža pinigų suma nenueis vėjais ir tas žūklės įrankis tarnaus ilgus metus, tai dabar dalis netgi žinomų firmų pradėjo orientuotis ir į vidutinį vartotoją. Todėl jų asortimente šalia labai brangių ričių atsirado pigių modelių ir firmų vadinamasis „brendas“, mano akimis, nėra ta tikroji nuoroda minėtai žūklės įrangai. Žinoma, prestižiniai brangūs modeliai išlaikė savo kokybinę vertę.
Kadangi nevynioju į vatą, paminėsiu dar vieną niuansą. Dalis ričių, kuriomis prekiauja skirtingos firmos, yra gaminamos ten pat, taip pat, suprantama, kad Kinijoje, naudojant tas pačias technologijas, medžiagas, jų vidiniai mechanizmai praktiškai niekuo nesiskiria. Kinta tik dizainas, kai kurios smulkesnės išorinės detalės, tarkim, rankenėlės laikiklio forma ar (ir) korpuso spalva, na, aišku, ritės pavadinimas su tos firmos prekiautojos ženklu, taip pat ir kaina. Pastaroji galbūt nelabai smarkiai, bet kitąsyk gana juntamai. Kad tai viena ir ta pati ritė, galima įsitikinti ją išardžius arba, kas dar paprasčiau, imant vienos ritės būgnelį ir tvirtinant prie kitos – jie puikiausiai tiks.
Norėčiau sugrįžti prie minties, jog dabar neretai išsitrina ribos tarp brangių ir vidutinės klasės, arba vidutinių ir pigių ričių. Esu matęs, netgi išbandęs kai kurias du ar daugiau kartų brangesnes neinercines rites, bet, manding (tai mano subjektyvi nuomonė), kad už gerokai mažesnę kainą galėčiau nusipirkti panašios kokybės ritę netgi spiningavimui. Žvejojant šiuo būdu tenka ieškoti itin patvarių ir kokybiškų tokio tipo įrankių, nes apkrovos bei eksploatacijos laikas būna maksimalūs.
Dugninėms net neieškau kokių nors specialių ričių, nežiūriu į brangias – kam to reikia, juk tai palyginti sėsli žūklė, pakanka truputį tvirtesnės ritės, kad galėtum užmesti sunkesnį svarelį ir susukti valą. Aišku, žvejai sportininkai, kurie profesionaliai gaudo dugninėmis, tokį mano požiūrį pasmerktų. Nuraminsiu – na ne visai jau prastas, nes teks varginti žuvį ir, jei atsakys stabdžių sistema, tuomet bus problemų. Taip pat geresnes rites perku gaudydamas dugninėmis labai stambias ir kovingas žuvis. Apie rites, kurios skirtos karpių žūklei aš nekalbu, tam reikalingi išties patvarūs bei kokybiški modeliai. Beje, vidutinės klasės karpinės ritės man visada praversdavo gaudant jau minėtas „stambias ir kovingas“ kitos rūšies žuvis.
Ritės dydis, redukcija, apkrova
Veikiausiai pirma nuoroda, kuri krenta į akis pažiūrėjus į ritę, yra jos dydis. Tai gali būti 1000, 2000, 3000, 4000, 5000..., t. y. kuo tas skaičius didesnis, tuo bus didesnė ritė bei jos būgnelis. Yra ir tarpinių variantų: 1500, 2500 ir t. t., bet ne visos firmos tokius modelius gamina, kaip, beje, ne visos siūlo ir visų standartinių dydžių rites. Taip pat ne visi gamintojai laikosi standartų. Beje, o kokie jie? Aš netgi negalėčiau tiksliai atsakyti į šį klausimą, kadangi skirtingų gamintojų ričių ir jų būgnelių dydžiai gali netgi labai smarkiai skirtis. Ir kuo didesnė ritė, tuo tas skirtumas juntamesnis. Noriu pasakyti, kad, tarkim, vienos firmos 4000 ritė gali būti tokių pat gabaritų, kaip kitos firmos 3000 dydžio ritė.
Taip pat perkant ritę derėtų atkreipti dėmesį į nuorodas, kuriose yra parašyta, kiek valo telpa jos būgnelyje. Nes būgneliai gali būti gilesni ir „paaukštinti“, labiau suspausti ir ištęsti, skirti pintam arba pritaikyti monofilamentiniam valui vynioti. Tad ritės ir jos būgnelio dydis nebūtinai lemia, kiek ir kokio diametro gijos galima suvynioti.
Dydžių nuorodos, nors ir ne visai tikslios, bet daugmaž leidžia įsivaizduoti, kam pritaikysime ritę. Tarkim, ką veiktų karpininkas su 1000 dydžio rite arba kam reikalingas plūdininkui 6000 dydžio modelis? Turėkite omenyje, kad šis dydis turi įtakos ritės svoriui, kuris irgi nurodomas, bet dažniausiai tik kataloguose. Pastarasis veiksnys gana svarbus, nes ilgai mojuojant spiningu arba laikant palaidynę pavargs ranka. Bet ir tai dar ne viskas – per sunki ritė išbalansuos kotą, kas tikrai neparanku spiningautojams. Žodžiu, pagal Jurgį ir kepurė – įrankiai turi būti tarpusavyje suderinti.
Antra žvejams rūpinti nuoroda – ritės rotoriaus apsisukimų skaičius, t. y. kiek valo vijų jis apvynios ant būgnelio, kai pilnai apsuksime vieną kartą ritės rankenėlę. Tai dar vadinama redukcija. Ji gali kisti maždaug nuo 4:1 iki 7:1, nors čia nėra griežtai apibrėžtos ribos, būna karpinių ričių su dar mažesniu apsukų skaičiumi arba plūdininkams skirtų „greitesnių“ modelių. Kuo didesnė bus ritė ir jos redukcija, tuo greičiau vyniosime valą. Gaudant dugnine ar palaidyne tai pakankamai aktualu. Bet šioje vietoje yra vienas svarbus niuansas.
Greita (tebūnie didelė) redukcija gerai tuomet, kai tenka tiesiog suvynioti valą, parsitempti į krantą nedidelio svorio masalą – ranka nepavargs, visas procesas užims nedaug laiko. Bet kuomet prisieina varginti žuvį arba dažnai užmetinėti ir ištraukti sistemėlę su sunkiu svareliu, tinkamesnės bus mažesnės redukcijos, jos ne taip smarkiai vargina rankas, nes tokia ritė paprasčiausiai lengviau sukasi, kada būna didelis pasipriešinimas. Todėl renkantis sau ritę daug kas priklauso nuo to, kokias žuvis gaudysime, kokius naudosime masalus, kaip dažnai juos teks užmetinėti.
Paprastas pavyzdys būtų karpių žūklė. Profesionalūs karpininkai ant savo kotų paprastai pritaiso mažesnės redukcijos rites, kadangi tokiomis daug patogiau kovoti su stambiu laimikiu. Karpių gaudytojai naudoja gana storus valus, gijos kiekis būna labai didelis, kotai ilgi, tvirti, tad jie gali sau leisti naudoti ir 10 000 ar net 14 000 dydžio rites. Beje, su didesne tokios pat redukcijos rite visada greičiau vyniosime valą nei su mažesne. Tačiau karpininkai turi savo arsenale ir „greitų“ ričių, kurias naudoja tuomet, kai reikia jaukinti, nes tuo metu tenka daug kartų užmesti meškerę stengiantis sugaišti kuo mažiau laiko, užmetimo svoris šiuo atveju nebūna didelis.
Dažniausiai pačios „greičiausios“ ritės turi galinius stabdžius ir yra skirtos žūklei tolimojo užmetimo arba bolonine meškere. Mažos redukcijos ritės yra gerokai patvaresnės, bet žuvaujant plūdine tai nėra taip aktualu, čia į pirmą planą išeina mobilumas.
Spiningautojams taip pat reikia patvarių modelių. Bet ne visiems, nes kai kada tinka ir mažiau tvirtos „greitos“ ritės: gaudant ešerius, šapalus, upėtakius, kadangi naudojami nedideli masalai ir prireikia juos tampyti įvairiomis kryptimis, neretai ir pasroviui. Arba gaudant salačius, kai pjautinė blizgė ar siaura vartiklė traukiama greitai, reikia stengtis dirbti negaištant, daug kartų užmesti masalą per trumpą laiką.
Visgi daugiau šio žūklės būdo gerbėjų pageidauja modelių turinčių mažesnę redukciją, kitąsyk netgi visai nedidelę. Ypač žvejojantys ant sunkių galvakablių pamautais dideliais guminukais, vobleriais, kurie turi didelį pasipriešinimą vandeniui ir pan. Šiaip jau universaliausi ir dažniausiai gamintojų siūlomi ričių modeliai, kuriuose rotoriaus apsukų skaičius varijuoja nuo 4,8:1 iki 5,2:1.
Kai kada ant ričių, arba dažniau jų instrukcijose būna įrašytas dar vienas, sakyčiau, įdomus skaičius, tarkim, 4 ar 5 kg. Tai nuoroda į maksimalų apkrovimą. Niekas paprastai į tai nekreipia dėmesio, aš, beje, irgi, nes apsisaugoti nuo didesnių nei nurodyta apkrovų paprasčiausiai neįmanoma. Jei masalas užsikabino už žolių, akmenų ir norime jį išplėšti, tai tuomet traukiame, kol trūksta valas arba... kol ištraukiame. Tas pats būna varginant užkibusią žuvį. Nesu girdėjęs, kad kas nors traukdamas, pavyzdžiui, stambų šamą su kažkokia rite, kuri nepritaikyta tokių žuvų gaudymui, vien todėl pats nupjautų valą.
Netgi spiningaudami kai kurių tipų masalais mes negalime numatyti, kokia bus apkrova – iki instrukcijoje nurodytos normos ar didesnė, ypač kai gaudome ilgaliežuviais vobleriais arba didelėmis sukrėmis. Nežinau kaip yra kitiems žvejams, tačiau aš paprasčiausiai jaučiu galimą ribą.
Net ritės būna madingos
Kažkada vos ne visi žvejai ritės „gerumą“ vertindavo pagal tai, kiek joje yra guolių. Kai kas tokiomis pasakomis tiki iki šiol. Gamintojui kas – jei yra paklausa, tai bus ir pasiūla – pridėjo tų guolių, kur reikia ar nereikia, o jų kokybė – tai jau kitas klausimas. Pirkdavo meškeriotojai tokias rites, o jos byrėdavo, nė sezono neatitarnavusios. Kalbu, žinoma, apie pigius daug guolių turinčius modelius. Gerai žinomos firmos brangi penkių guolių ritė dirbs kur kas geriau, laikys daug ilgiau, nei pigi neaiškaus gamintojo, nors ir turinti dvylika ar daugiau guolių.
Žūklėje, kaip ir visur kitur, ateina ir praeina tam tikros mados. Bet tai galima pasakyti dažniausiai tik apie ričių dizainą. Tam įtakos turi ir gamyklos, kuriose gaminamos ritės. Paprastai, ką jau minėjau, net kelios firmos užsako savo gaminius kokioje nors Kinijos gamykloje, o ten daug galvos nekvaršina – jei nori pigiau, kad nereikėtų performuoti ištisų, pavyzdžiui, būgnelių ar rankenėlių gamybos linijų, tai padarysim tokias pat, kaip ir tavo konkurentų; aišku, prekės ženklas bus kitas, gal dar kiek kitaip padažysime... Tokių pavyzdžių apstu, jei norite įsitikinti – nueikite į žūklės prekių parduotuvę ir gerai įsižiūrėkite į rites.
Tačiau tai dizainas, o visos ritę sudarančios dalys (ne vidinė konstrukcija) per pastaruosius dešimt metų pakito iš esmės. Sakysim, būgnelis. Anksčiau buvo teigiama, jog kuo jis yra ilgesnis, tuo bus didesnis užmetimo nuotolis. Prieita iki juokingo ilgio – nenoriu šaipytis iš vieno gamintojo, bet buvo siūlomi modeliai su... sprindžio ilgio būgneliais! Tiesą sakant, gaudant su tokiomis ritėmis nebūdavo žūklės be „barzdos“. Vėliau konstruktoriai rado kitų būdų, kaip toli užmesti masalą nesupainiojant valo – dėmesį sutelkė į valo klojimą ant būgnelio. Ir tai davė labai gerų rezultatų – būgneliai vėl tapo normalaus ilgio ar net trumpesni. Valo klojimas, beje, jau atskira tema. Visgi reikėtų pasakyti, kad kai kurios palaidynėms skirtos ritės vis dar turi šiek tiek pailgintus arba (ir) pastorintus (seklius) būgnelius (match tipo), kadangi taip žvejojant reikalingas plonas monofilamentinis valas.
Grafitinis ar metalinis ritės korpusas? Jei manęs to būtų paklausę anksčiau, sakyčiau, kad tik metalinis, nes tokia ritė, nors ir sunkesnė, tačiau gali būti tikras, jog nesuskils. Bet technologijos ištobulėjo taip, kad norint sulaužyti grafitinį korpusą reikėtų labai pasistengti, nes tai juk nėra grynas grafitas, jame būna įvairių priemaišų, suteikiančių šiai medžiagai papildomų teigiamų savybių, pirmiausia – darančių ją tvirtesnę.
Tačiau ritės būgneliai turėtų būti metaliniai. Dabar tik pačios pigiausios turi grafitinius, bet kai kurie pakankamai kokybiški ir brangūs modeliai, deja, komplektuojami taip pat su atsarginiais grafitiniais būgneliais. Vienintelėje žūklėje – gaudydamas dugnine – aš į tai nekreipiu dėmesio, o žvejodamas spiningu ar palaidyne tokių būgnelių atsisakau, nes nuo jų dėl didelės trinties prastai nuslenka valas ir smarkiai mažėja užmetimo nuotolis. Netgi metaliniai būgneliai ne visi vienodai geri – vienų briaunų kraštai būna padengti specialiu mažinančiu trintį metalų lydinio sluoksneliu, kitų – ne, ir tai taip pat juntama. Pačių brangiausių ričių korpusai metaliniai, bet ne sunkesni už grafitinius, ten panaudoti lengvi retųjų metalų lydiniai.
Svarbios „smulkmenos“
Į vieną ritės konstrukcijos niuansą dėmesį kreipia tik labai nedaug žvejų. Kalbu apie ritės kojelę. Mažos neinercinės ritelės (beveik visada 1000 dydžio) specialiai gaminamos su trumpa kojele, nes tokia yra žieminės meškerėlės konstrukcija. Bet neretai tenka matyti žvejus, kurie ir vasarą meškerioja tokiais modeliais, prisitvirtinę juos prie palaidynių. Gal kam ir tinka, tai priklauso nuo paties koto, bet kai ritės kojelė yra per trumpa ar per ilga apatiniam meškerykočio žiedeliui ir nuvyniojamas bei užvyniojamas valas liečia jį netinkamu kampu, gija ne tik blogai suguls būgnelyje, tačiau ir susisuks; taip pat prasčiau užmesite masalą.
Netgi renkantis rites spiningui reikėtų į tai atkreipti dėmesį, kadangi koto žiedeliai gali būti išdėstyti pagal skirtingas koncepcijas, pavyzdžiui, atitolintas arčiausiai ritės esantis žiedas. Taip pat ir ričių kojelės būna skirtingo ilgio. Niuansai, atrodo, labai nežymūs, bet tikrai reikšmingi.
Renkantis ritės stabdžius – priekinį ar galinį – aš neabejodamas balsuočiau už pirmąjį. Esame įpratę, kad palaidynei skirtos ritės turi galinius, o spiningavimui – priekinius stabdžius. Tačiau tai subjektyvus dalykas, nes viską lemia žvejo pasirinkimas ir įpročiai. Jei mūsų plūdininkai žvejoja ir tokiais, ir tokiais modeliais, o spiningautojai – tik tomis ritėmis, kurios turi priekinius stabdžius, nors yra ir išimčių, tai Vakarų Europos spiningautojai pakankamai dažnai gaudo ritėmis, turinčiomis galinius stabdžius.
Šiais laikais galiniai stabdžiai pakankamai patikimi, ta „baimė“, kad traukiant žuvį užsikirs arba tiesiog subyrės yra likusi nuo senų laikų, kai dar pasirodė pirmosios neinercinės ritės, tuomet iš tiesų gana dažnai taip nutikdavo dėl menko sandarumo, dėl to, kad patys žvejai neatsakingai elgdavosi su ritėmis ir į jų vidų patekdavo smėlio dalelių, drėgmės ir pan. Priekinio stabdžio konstrukcija patikimesnė – jis yra didesnis, tvirtesnis, ne taip greitai subyra, nors pati ritė yra mažesnė ir lengvesnė. Yra ričių su dviguba stabdžių sistema, tokios skirtos žvejoti dugninėmis, jas plačiai naudoja karpių gaudytojai.
Į ritės rankenėlę kreipiu mažiausiai dėmesio – ji tiesiog turi būti patogi, nes teko laikyti rankose tokių modelių, kuriuos sukti reikėdavo perkreipus ranką. Tiesa, yra čia taip pat gana svarbus niuansas – užlenkiama toji rankenėlė ar išsukama. Pirmosios dabar gaminamos retai, nes praktika parodė, jog anksčiau ar vėliau užlenkimo mechanizmas ima klibėti arba užstringa.
Ritės rankenėlės laikiklį irgi vertinu pagal tą patį principą – turi būti patogu jį suimti pirštais, jis neturi slysti, vėsiu oru šaldyti pirštų. O iš ko jis pagamintas – plastiko, medžio ar metalo ir aptrauktas guma – nesvarbu.
Ritės lankelis gali būti padarytas iš plonesnės ar storesnės vielos, gali būti iš tuščiavidurio vamzdelio, bet paprastai tai nėra kažką ypatinga lemiantis rodiklis. Svarbiau, kad jį atlenkus ir suktelėjus ritę lankelis akimirksniu ir be didelių trikdžių atšoktų į vietą. Tačiau kai kuriose ritėse lankelis kartais atlenkiamas esant tokiai rankenėlės padėčiai, kad negali vėl užsilenkti. Tai ne brokas, ir nereikia to bijoti, paprasčiausiai tokia yra ritės konstrukcija.
Apie valo vediklį iš pirmo žvilgsnio mažai ką galiu pasakyti. Gal koks nors rites taisantis meistras galėtų ir vizualiai nustatyti jo kokybę, tačiau vediklio trūkumai paprastai išryškėja ilgainiui: subyra ir užstringa viduje esantis guoliukas. Esu turėjęs tokių ričių, nors, aišku, tai buvo ankstyvesni modeliai, kurių vediklius supjaustė pintas valas, žodžiu, neišbandysi – nesužinosi.
Į naujus ričių modelius žiūriu gana atsargiai, išsiklausinėju pažįstamų žvejų, o kai pats įsitikinu jų kokybe, tuomet ilgai stengiuosi pirkti tas pačias rites. Visgi kai ką jau pasako ir pirminė ritės apžiūra parduotuvėje. Kuomet sukdamas jauti, kad reikia naudoti jėgą – blogai. Tvirtinimas, jog ten gali būti sustingęs tepalas, manęs neįtikina – kodėl turiu pirkti ritę ir ją „masažuoti“ arba keisti tepalą? O gal ji visada taip suksis, ir po poros valandų spiningavimo man ims skaudėti ranką? Jei sukama ritė tarška barška, girdėti kažkokie neaiškūs garsai, kliba į šalis, nevienodai vibruoja – ačiū, nereikia.
Net ir pačios geriausios ritės kada nors sugenda – tai yra neišvengiama. Tačiau vieniems žvejams toks liūdnas dalykas atsitinka greičiau, o kiti savo įrankius išlaiko „darbingus“ žymiai ilgiau. Tai priklauso ne tik nuo ritės eksploatacijos intensyvumo, bet ir nuo jos priežiūros. Patartina po kiekvieno sezono ritę sutepti tepalu. Jeigu bijai, jog ją išardžius „gali likti dalių“, geriau pats nė nebandyk – yra meistrų, sutvarkys įrankį už nedidelį užmokestį. Žvejodamas stenkis nedėti ritės ant smėlio – viena maža smiltelė gali padaryti daug bėdos.
Taip pat reikia žiūrėti, kad į ritės vidų nepatektų vandens. Deja, taip nutinka. Tokiu atveju elkis kaip su mobiliuoju telefonu – išardyk ir plaukų džiovintuvu prapūsk jos vidų, detales. Galima tiesiog švelniu skudurėliu iššluostyti vidų, po to sutepti tepalu. Jei pajutai, kad ritė ėmė „ūžti“, sunkiau suktis, lankelis neatšoka į pradinę padėtį ir pan. – nežvejok ja ilgiau, o nešk pas meistrus – galbūt jie „pagydys“. Čia juk panašu į tikrą ligą – uždelsus galimos komplikacijos...
Romualdas Žilinskas
