KATEGORIJOS

  • (13084)





Viskas žvejams

Guminuko derinys su švytinčiu vilioku

Gaudant žuvis spiningu neretai pasitaiko situacijų, kai plėšriosios žuvys dėl nepaaiškinamų priežasčių ignoruoja stambius masalus. Tokiais atvejais tenka žvejoti mažomis sukrėmis, blizgėmis, vobleriukais, tačiau geriausias masalas – kelių centimetrų ilgio žuvytę imituojantis guminukas. Mažas guminukas savaime sunkiai pastebimas. Ypač iš tolo. Antra, dažnai reikalingas maskuojamos spalvos guminukas, kuris dar labiau susilieja su aplinka. Trečia, mažą guminuką ne taip paprasta pateikti plėšrūnams, jį reikia užmesti ir nugramzdinti į reikiamą gelmę, o jei toji – nemaža, tai uždavinys tampa labai sudėtingas.>>>

 

VALAS TURI NEIŠSISKIRTI IŠ APLINKOS

Pintas valas ypač tinka žūklei dugnine meškere, nes, jį naudojant daug lengviau pastebėti kibimą. Pintas valas priešingai nei vienagyslis – neelastingas, kad ir kiek ji bandytum ištempti, tai padaryti nepavyks. Suprantama, kad toks „laidininkas“ užtikrina glaudžiausią kontaktą su meškerės viršūnėle ir net menkiausias žuvies prisilietimas prie masalo juntamas kaip įtemptos stygos skambesys.>>>

 

SALATIS VEJASI „LUCKY JOHN“ PJAUTINĘ

Kai pražysta pirmieji alyvų žiedai, paprastai būna pirmojo gegužės dešimtadienio pabaiga, o tai reiškia, kad prasideda pavasarinis salačių meškeriojimo metas. Salačiai užima pozicijas žemiau slenksčių, ties švendrų salelėmis, dygstančiomis seklumose, už įsiterpusių srovę kyšulių, užutėkių prieigose. Šios salačių medžioklės vietos nesikeis, kol Neries, Šventosios ar Mūšos vagose nesuvešės augmenija, todėl dabar spiningininkai gana lengvai gali jas aptikti, stebėdami upės akvatoriją: jei kur nors pažirs lyg sidabrinis lietus vandens paviršiumi liuoksintis žuvelių būrelis, vadinasi, jas vejasi salatis.>>>

 

Kuo užmesim „swimbait‘us“ ir „woker‘ius“? Arba palyginimai apie spiningavimo stilių plėtrą

Prieš dvidešimt penkerius metus dauguma Lietuvos meškeriotojų svajojo apie neinercines rites, kurios tapo išsigelbėjimo nuo „barzdų“. Dabar, kai tokių ričių kas antras meškeriotojas turi po kelias, paaiškėjo, kad norint žvejoti naujausiais spiningo masalais neįmanoma apsieiti be inercinių ričių, veikiančių pagal raritetine tapusios „Nevskaja“ principą. Ką tai reiškia: inercinės ritės renesansą ar revanšą? (Kaip kilo šių pastabų idėja skaitykite skyrelyje BLOGAI/Salmo.lt, kur rasite autoriaus skiltį)>>>

Viktoras ARMALIS

APIE VISKĄ PO TRUPUTĮ ARBA NEDIDELI PASTEBĖJIMAI IŠ ŠALIES.

Atrodo tiek perskaityta, tiek studijuota teoriškai bei praktiškai, kad nieko naujo ir pridurti nėra ko, bet...

Atėjus prie vandens telkinio, o ypač naujo ar mažai žinomo visada iškyla vis naujų klausimų – kaip teisingai paruošti sistemėlę, kokiam gylyje daryti masalo pravedimą, kaip ir kokius sumesti jauko gniužulus į vandenį, kokio ilgio kotą naudoti, kaip neperšerti žuvies ir kaip ant kabliuko pateikti masalą. Štai tokie ir panašūs klausimai nuolatos kirba pas žveją galvoje...>>>

 

 

Nauja žūklės ir turizmo prekių parduotuvė
SALMO

Babilono prekybos centre, Klaipėdos g. 143A, Panevėžyje, pradėjo dirbti nauja žūklės ir turizmo prekių parduotuvė. Darbo laikas nuo 10.00 - 21.00 val. Didžiausias SALMO, SENSAS, STARBAITS, NORFIN, GUAHOO, RAPALA, SHIMANO, VISION, Holiday, Mondial-F pasirinkimas. Kviečiame apsilankyti! Atidarymo proga visoms prekėms nuolaidos 15%! Iki pat Naujųjų metų nuolaidos ir akcijos iki 70%.


 

 

 

MASALUI – ETATINIS PAVADĖLIS

 

Lydekos dažnai nutraukia spiningo masalus, jei meškeriojama be specialaus plieninio, titaninio ar storo fluorokarbono pavadėlio, kuriuo blizgė ar guminukas tvirtinami prie pagrindinio valo. Lydekoms valą nurėžti aštria apatinio žandikaulio briauna dažniausiai pavyksta, kai plėšrūnė čiumpa masalą labai godžiai ir giliai jį įryja. Lydekos žandikaulių kraštai – kaip gerai pagaląstas peilis. Jei tik valas atsiduria ant jų briaunos, gija kaip mat nupjaunama. >>>

 

 

Plūdė nardina rytą

Trumpa gegužės naktis tik akimirkai sutemomis pridengė ežerą ir palei jį besidriekiančias pievas, ir jau ketvirtą valandą nakties ėmė brėkšti. Tylutėliai, lyg katinai sėlinantys prie lašinių, su kolega atėjome iki liepto galo, suleidome į vandenį kvapnius jauko kukulius ir užmetėme meškeres.>>>

Viktoras Armalis


 

Kauno miesto pirmenybės – Bubiai, Nemunas

Jei mes sutinkame žmogų, kuris nemoka vairuoti automobilio ar neturi mobilaus telefono – stebimės, nors to ir viešai neparodome. Žvejai mėgėjai slapčiomis  žvilgčioja į sportinės žūklės lyderius, jų pasiektus rezultatus ir bando surasti ekvivalentą tarp pasiekto rezultato ir naudojamų jaukų.
Sportinė žūklė Lietuvoje tikrai  populiari sporto šaka ir šiuo metu yra pasiekusi savo populiarumo viršūnę. Šį kartą nekalbėsime apie sportinius laimėjimus, bet pakalbėsime apie Sensas firmos jaukus.
Jei ankščiau, varžybų metu, tik vienas kitas sportininkas naudojo Sensas firmos jaukus, tai dabar ne tik sportininkai, bet ir mėgėjai jau dairosi, ieško bei klausinėja atskirų šios firmos jaukų pavadinimų. Ir tai matyt natūralu, nes ši firma su savo produkcija vis daugiau ir daugiau verčia mus atkreipti dėmesį į save. Sportininkai juos perka, nes kol kas nėra analogų su tokiu dideliu asortimento pasirinkimu, o ir mėgėjai matydami koks didelis šių jaukų efektyvumas  varžybų metu, pradeda taip pat tai suprasti. Nesiimu spręsti gerai tai ar blogai, bet jei turime rezultatą naudodami šiuos produktus, tai turbūt einame teisingu keliu pasirinkdami  Sensas jaukus.
Ne išimtis buvo ir praėjusios pirmosios šių metų varžybos – Kauno miesto pirmenybės tarp žūklės sporto būrelių. >>>


Solidarumo stoka ir tylintys telefonai

Gegužės mėnuo – didžiojo žuvų neršo metas. Kad ir kaip menkai kažkuriam iš mūsų meškeriotojų brolijos rūpėtų visokiausi visuomeniniai reikalai, tačiau neršto dalykams abejingų nerasi. Jei žuvys nerš, turėsim ką meškerioti. Jei... Tuo viskas ir pasakyta. Bet ta nuostata gyvuoja kiekvieno sąmoningo meškeriotojo viduje, o kaip paskatinti ją išsilieti į platumą? Kad pasijaustų plačiai, kad visiems būtų aišku, jog žuvų nerštui abejingų nėra. Ne kartą apie tai diskutuota, ne kartą siūlyta įvairių versijų, tačiau toks būdas atsirado netikėtai ir spontaniškai, t.y. savaime. Jis paprastas kaip ir viskas, kas genialu. „Meškeriotojo“ žurnalas išspausdino šalies aplinkos apsaugos agentūrų telefonų sąrašą, kad kiekvienas turėtų jį po ranka, jei susidurs su brakonieriais ar žuvų neršto sąlygų pabloginimo faktais. Ir paragino skaitytojus tokiais atvejais skambinti visais varpais. Kas iš to išėjo? >>>


Kada jūs stebite sportinės žūklės varžybas turbūt atkreipėte dėmesį į tai kaip lengvai viskas sportininkam gaunasi. Tačiau tuo pačiu mes suprantame, kad visada tai pasiekta per eilę metų ir dėka treniruočių. Visi veiksmai būna gražiai nušlifuoti, o veiksmai jau tapę įpročiu ir juntami intuityviai. Nuo gamyklinio jauko iki plūdės, nuo rolikų iki pravedimo. Šiame straipsnyje bus užduodami klausimai profesionalui ir tikimasi gero tikslaus išaiškinimo. Prancūzų žvaigždė Alain Dewimille išaiškins mums visą pradžiamokslį kaip mums elgtis, jaukinant pirmąsias 5 minutes prieš startą bet kokio rango varžybose. >>>



Jau ketvirtas sezonas, kaip tapo tradicija ir rengiamas LAČ (Lietuvos Aukšlininkų Čempionatas), kuris įgavo pagreitį ir dabar rieda visu greičiu. O viskam pradžia buvo bandymas sujungti į vieną būrį bendraminčius iš visos Lietuvos į varžybas, kuriose būtų greitai gaudomos aukšlės. Tai vienos iš labiausiai paplitusių žuvų rūšių Lietuvos vandenyse. Ši maža žuvytė daug ką lenkia savo maistinėmis savybėmis, o godumu mažai ką nusileidžia Amazonės piranijoms. Tačiau tuo pačiu tai ir labai gudri žuvis. Taigi, mintis buvo tokia, kad reikėtų pabandyti sujungti visus žvejus kurie mėgsta greitą, žaibišką ir azartišką šių žuvų gaudymą.


Jau per pirmąsias varžybas susirinko gana gausus šios sporto šakos šalininkų būrys. Varžybos vyko Neryje ir buvo asmeninio pobūdžio. Vėliau supratome, kad daug įdomiau būtų jei vyktų komandinės varžybos tarp atskirų miestų ar klubų. Esant lanksčiai skaičiavimo sistemai per komandines varžybas nebuvo jokių kliūčių laimėti ir gerai pasirodyti asmeniškai. Taip ir įsisuko ši karuselė. >>>



Praėjusioje įspūdžių ir minčių metraščio atkarpoje akcentuotas nelauktas spiningininkų požiūris, kad dėl katastrofiškai sumenkusių šalies vidaus vandenų žuvų išteklių būtų absoliučiai nemotyvuotas siūlymas plėšriųjų žuvų, lašišinių žuvų meškeriojimui ir žuvų gaudymui ichtiologiniuose draustiniuose naudoti „barbless“ kabliukus, t.y. kabliukus be užkartėlių. Toji atkarpa baigėsi klausimu, kas bendro tarp bandančių biurokratiniais sprendimais atsifutbolinti nuo vidaus vandenyse vykstančio žuvų genocido aplinkos apsaugos sistemos valdininkų bei tarp lobistinių interesų pasiklydusių seimūnų ir „barbless“ kabliukų?
Neabejoju, kad daugelis, kuriems rūpi žuvų išteklių klausimai, turi savo versijas. Savo e.pašte radau šią prielaidą patvirtinančius laiškus. Dar daugiau – didžioji jų dalis liudija, kad daugeliui mūsų ne tik nesvetimos šios problemos, bet ir tai, kad mąstyme pastebimas akivaizdus vieningumas, kurį kas nors galbūt pavadintų tendencingumu. Žiūrint iš kieno varpinės vertinsi. >>>

Trumpai apie aliejus

Pradžioje trumpai parašysiu kokias pagrindines savybes turi daugumas aliejų. Aliejų pagrindą sudaro riebalai (glicerinas) , o likusią dalį sudaro eteriniai aliejai kurių pagrindinė savybė tai skaidrumas, kvapas ir pati iš savęs kaip aliejaus vertė. Į aliejų sudėtį įeina ir tokios atskiros mikrodalelės kurių organizmai (žuvų irgi) negali net savarankiškai įsisavinti. Mes žvejai aliejus vertiname už jų savybę išlikti vandenyje neišsiskaidant. O tai reiškia, kad aliejaus kiekį pateikti žuvims mes galime neribotu kiekiu. Esmė tame, kad žuvis ragaudama pajunta skonio savybes tik tų medžiagų kurios skaidosi ir jungiasi su vandeniu. Šiuo atveju šito neįvyksta. Kita aliejų savybė yra ta, kad jis turi gerą lipnumą su kitomis medžiagomis. Vadinasi aliejus gerai aptraukia tvirtas dalelytes savo apvalkalu. Dar viena aliejų savybė tai gebėjimas visai nepriimti į save vandens, o tai reiškia, kad dalelytės kurios aptrauktos aliejumi visada atstumia vandenį. Ir paskutinė savybė yra ta, kad aliejus maišosi gerai su kitais riebalais, tame tarpe ir su eteriniais aliejais. >>>

 

Prieš porą savaičių paklausiau keleto aktyviai žvejojančių spiningininkų, ar, jų akimis, daug atsirastų meškeriotojų, kurie pritartų siūlymui žvejoti “barbless” kabliukais, t.y. kabliukais be užkartėlių, plėšriąsias žuvis, visas lašišines žuvis, o taip pat, kad toks reikalavimas būtų įvestas ichtiologiniuose draustiniuose? Ir labai nustebau, išgirdęs ne argumentuotą nuomonę, o labai asmeniškus atsakymus.
Manau, kad skaitantiems šias eilutes įdomu sužinoti, ką minėtais klausimais kalbėjo spinigininkai, į kuriuos buvo kreiptasi? Jų požiūris susideda iš dviejų dalių: pirmoje be išlygų keliamas reikalavimas, kad pirmiausia tokie ribojimai būtų taikomi plūdininkams ir dugnininkams, kurie, esą, išgaudo didžiąją dalį žuvies, antroje, išsakoma ne kas kita, o savotiška kolektyvinė nuomonė, kad dar ne laikas įvesti tokius reikalavimus, nes žuvų ištekliai yra absoliučiai sumenkę, todėl meškeriotojai liks ir be tų menkų laimikių, kuriuos sugauna dabar. Jei dėl raginimo nustatyti tvarką, įpareigojančią “barbless”  kabliukais meškeriototi plūdininkus ir dugnininkus galima sutikti, tai antrojoje dalyje logikos ne tik nedaug, bet ir visai pasigendama. Juk kabliukai be užkartėlių – viena iš priemonių pagausinti žuvų išteklius, veiksmingai užtikrinanti, kad nebūtų išgaudomi žuvų jaunikliai ir… reproduktoriai. Čia reikėtų apsistoti ilgėliau ir kai ką paaiškinti. >>>

Kodėl pamirštas žodis – meškeriojimas?
Lietuvoje gyvuoja nemari tradicija aiškius ir suprantamus dalykus vadinti ne gražiais lietuviškais žodžiais, o įvairiausiomis samplaikomis ar išgalvotais terminais, tarnaujančiais etiketėmis, parankiomis biurokratijai, tačiau nenusakančiomis nei reikalo esmės, nei turinčiomis lietuviškas šaknis. Vienas nepelnytai pamirštų žodžių – meškeriojimas.
Kur vartojama samplaika – mėgėjiška žūklė?
Lietuvoje žūklės tvarką vidaus vandenyse ir Baltijos jūros priekrantėje reglamentuoja Mėgėjiškos žūklės įstatymas (MŽĮ). Šis po neįtikėtinų gimdymo kančių gimęs valstybinės reikšmės teisės aktas reglamentuoja, kaip, kokiais įrankiais, kur ir kada galima žvejoti ne versliniais žūklės įrankiais. Aktualius klausimus šia tema aplinkosaugininkai, t.y. Aplinkos ministerija (AM) ar jos padaliniai, pirmiausia nukreipia į visuomeninę Mėgėjiškos žūklės tarybą prie AM, o jau po debatų joje imama svarstyti oficialiai bei siūlyti MŽĮ papildymus, žūklės tvarkos pakeitimus ir t.t. Viskas lyg ir tvarkoje, tačiau kas tie „žvejai mėgėjai“? Kodėl jų vardu priimami įstatymai ir teisės aktai, kas apskritai yra mėgėjiška žūklė?>>>

Baidarių ekspansija

(Pilną straipsnį skaitykite balandžio mėnesio Meškeriotojo žurnale)
Po šalnos apšarmojusi pakrantės žolė absoliučiai nesiderino su apytušte Versekos vaga, kurioje toks vandens lygis būdavo tik ypač sausais vidurvasariais, o ne balandžio pradžioje, tačiau Krūminių kaime veikianti hidroelektrinė ima „taupyti“ vandenį, dar nesibaigus polaidžiui, todėl upė nusenka ir nebyliai laukia liūčių.
Linas MARUKAS
Nelaukta akistata
Kol akis užkliūva už pirmo kiek gilesnio duburio, kuriame galima būtų tikėtis lydekos ar ešerio kibimo, tenka žingsniuoti beveik pusvalandį. Bet eita ne veltui - intuicija neapgauna – voblerį atakuoja maždaug 700 g lydeka. Nuotaikos kreivė kyla į viršų ir iki kito vingio eiti jau smagiau. Čia dar vienas duburys – anksčiau jo gylis siekė porą metrų, o dabar, geriausiu atveju, pusę tiek. Šiame duburyje pavyksta maža sukre sugundyti 400g šapalą. Paskui driekiasi smėliai, tik palei tiltą, permestą iš pievos į kaimo daržų pusę, kitas duburėlis. Daug metų čia žvejoju, bet tik dabar pamatau, kad jo viduryje - didelis akmuo. Vanduo dar niekada nebuvo tiek nusekęs, kad paviršiuje pasirodytų akmens pakaušis. Palei jį glaudėsi ešerys, kuris strimgalviais atakavo sukrę ir pakibo ant trišakio. >>>

MĮSLINGA BRĖTLINGIŲ ŽŪTIS
Ketvirtadienio rytą (2011 m. kovo 24 d.) mūsų krašto meškeriotojų (laikas vadintis šiuo vardu, kad būtų pamirštas juokingas žvejo mėgėjo terminas)  visuomenė eilinį kartą krūptelėjo nuo rytinėje valstybinio televizijos kanalo žinių laidoje parodytų kadrų – negyvomis žuvimis nusėtą Smiltynės paplūdimį. Kas atsitiko?

Spėlionės ir nenoras prognozuoti
Sensacingo TV reportažo autoriai parodyti negyvas žuvis parodė, tačiau nė per nago juodymą neatskleidė, kas įvyko iš tikrųjų. Galima, žinoma, teisintis (tikriausiai kiekvienas taip ir darytų jų vietoje), kad per tokį trumpą laiką atsakingos aplinkosaugos tarnybos negalėjo atlikti tyrimo ir pateikti teisingą versiją, paaiškinančią žuvų žūtį ir jos aplinkybes, tačiau reporteriai turėjo pasielgti profesionaliai ir išpešti iš pareigūnų pačią neįtikinamiausią versiją, kad paskui galima būtų ja remtis ir reikalauti iš aplinkosaugininkų rimto atsakymo. Vietoj to žado netekę Lietuvos žmonės išgirdo kažkokį supainiotą pasakojimą apie štormą, kuris nuplauna žuvis nuo kažkokio denio, ir iš piršto laužtą spėlionę, kad žuvys galėjo būti nunuodytos. >>>

„LUCKY JOHN“ AKSESUARAI
Šiuolaikinis meškeriojimas – plati sąvoka, apimanti ne tik masalus ir įrankius, bet ir įvairius aksesuarus. Šie dažniausiai nedideli įnagiai yra labai svarbios smulkmenos, nuo kurių priklauso žūklės sėkmė.
Aksesuarų terminas apima plačią gamą dugnine, plūdine, spiningu, „sbirulino“ metodu, boloninemis ir jūrinėmis meškerėmis žvejojančų meškeriotojų naudojamus įvairius žiedelius, sukučius, segtukus su sukučiais, slankiuosius segtukus. Ekspertai, pabrėžiantys šių įnagėlių išskirtinę svarbą, teigia, kad jie - tai padažas, su kuriuo ešeriui, salačiui ar įtariam šapalui pateikiamas masalas, turintis apgauti atsargų plėšrūną ir išprovokuoti jo kibimą.
Be sukučių, segtukų ir jų derinių neįmanoma išsiversti žvejojant šiuolaikiniais žūklės įrankais. Antra, šie įnagiai ne tik užtikrina žūklės komfortą, bet ir taupo meškeriotojo laiką. Pavyzdžiui, segtukai išvaduoja žveją skaityti toliau>>>

AR VERTA PAISYTI PRIEDĖLIO - SPECIALUS?
Kiekvieną sezoną prireikia naujų valų – tai neišvengiama kaip po lietaus atsirandančios balutės, kurių gali nepaisyti ir žengti tiesiai per jas arba aplenkti. Daugelis žvejų jau seniai pavasario prieangį pakrikštijo valų keitimo metu, perfrazuodami Jono Avyžiaus romano pavadinimą, nes pasirengimas naujam sezonui tikrai labai panašus į šokinėjimą per balutes. Vieni iš mūsų renkasi pirmąjį variantą ir ieško naujų valų versijų, kiti eina pramintu taku ir žvejoja tuo, kas liko nuo praėjusio sezono. Yra ir trečias variantas, bet apie jį atskirai.
Kasmet susiduriame su dilema
Šias pastabas, kurias išdėsčiau aukščiau, kaip šiandienos pamąstymų preambulę, buvau surašęs į žūklės dienoraštį, laukdamas, kol po pūgos nors šiek tiek pravalys kelią ir galėsime išvažiuoti iš nuošalaus Rekučių kaimo, kurio pašonėje esančiame ežere dvi dienas bandėme karšių kantrybę, bet paskui temą atidėjau į šalį, nes mintis apie valus nustelbė nuoširdus noras šiek tiek panagrinėti, ar turi pagrindo verkšlenti prekeiviai, pardavinėjantys stintas?

Išdėstyti mintis apie valus paskatino du dalykai: pirma, ypač dažnai pasitaikantis pasiteiravimas, kaip spręsti, ar valas jau „atidirbo“ savo terminą? Antra, vis aktualesniu tampantis klausimas, ar valai, kurių etiketėje rašomas žodis „special“ reiškia tikrai būtent specialumą, specialią paskirtį? Kitaip tariant, specialias savybes, reikalingas vienokiomis ar kitokiomis žūklės sąlygomis. skaityti toliau>>>