Sukriukė Mepps Aglia Longue Gold 4 17g

Ar galima sukriukę nusviesti iki kito upės kranto? Jei tai ne Nemunas Lietuvos teritorijoje, ne Neries žemupys ar vidurupis, manau, kad galima. Net tokiose upėse, kaip Šventoji, Jūra ar Nevėžis. Tiesa, yra viena sąlyga – sukriukė turi būti su pasunkintu kūneliu.

Besisukančias blizgutes, tiek daug metų džiuginusias žvejus, pamažėle pamiršome. „Pradedančiųjų masalas“ – oriai atsako kiek prakutęs spiningautojas, švystelėdamas dvidešimt eurų į vandenį. Suprask – brangus vobleris yra geriausias. Sukriukės, liaudyje vadinami „mepps‘ais“ išgyvena didžiausią dramą: vartiklės, silikoniniai masalai, vobleriai – štai pagrindinis naujų laikų spiningautojo ginklas...

Tęsdamas straipsnį apie sukriukes, nuo ešerių pereinu prie „rimtesnių“ žuvų. Veikiausiai niekas nesistebi, kad dryžuotiems plėšrūnams buvo skirta tokia didelė rašinio dalis – juk jie šiais masalais gaudomi dažniausiai. Bet nemažiau patirties turiu ir kitų plėšrūnių spiningavime besisukančiomis blizgėmis.

Spiningavimas sukriukėmis kurį laiką buvo „priblėsęs“ – žvejai dažniausiai pirkdavo voblerius arba guminukus. Tačiau vėliau susidomėjimas šiais masalais vėl atsinaujino. Nepasakyčiau, kad įvyko kažkoks ypatingas lūžis, bet tokio tipo blizgių spiningautojai perka vis daugiau.

Sukriukės yra žinomos, kaip viršutiniams arba ne giliau ne viduriniams vandens sluoksniams tinkami spininginiai masalai. Tačiau apie tai reikėtų kalbėti veikiau būtuoju laiku ir tik apie klasikines sukriukes, kadangi jų modelių skaičius gerokai prasiplėtė.

Įpratome, kad lietuviška vasara nenuspėjama, tačiau vienas dalykas kartojasi nuolatos – kažkuriuo metu įsivyrauja sausi ir karšti orai. Tokiu metu vandens lygis upėse krenta, vanduo pasiekia šiltos arbatos temperatūrą, išskaidrėja.

Besisukančias blizges arba kitaip sukriukes žvejai neretai vadina masalu pradedantiesiems spiningautojams. Tai, sakyčiau, skamba nepelnytai įžeidžiamai. Ir visai ne todėl, kad aš jomis gaudau vis dažniau, o savęs „pradinuku“ tikrai nevadinčiau.

Ar spiningininkas turi šansą suvilioti lydeką, ešerį, šapalą ar salatį, kuris atsivijo masalą, tačiau nestvėrė jo, nes atakai nebeužteko laiko? Nuomonės šiuo klausimu – prieštaringos, tačiau daugelis spiningavimo autoritetų vis dėlto pripažįsta, kad galimybės išprovokuoti meškeriotojui pasirodžiusio, bet nesiryžtančio atakai  plėšrūno kibimą – tokios pat, kaip ir patirti nesėkmę. Tai yra lygios. Ko spiningininkui griebtis, kai ant vienos ir ant kitos svarstyklių lėkštės guli po 50 procentų? Apie kai kuriuos tokios situacijos aspektus kalbėta pirmoje šių pastabų dalyje, tačiau ši tema žymiai platesnė, nes kiekvienas spiningininkas savo praktikoje susidūrė su netipiškais neryžtingo plėšriųjų žuvų domėjimosi masalais atvejais, apie kuriuos dabar ir pasvarstykime.